Šį kartą nusprendžiau aplankyti Vokietiją ne savarankiškai, o keliauti į pažintinę kelionę “Vokietija. Saksonijos Šveicarija. Drezdenas”, kurią siūlo kelionių organizatorius “Grūda”. Man patinka organizuoti, planuoti, dėlioti kelionės maršrutus. O kiek laiko praleidžiu ieškodama lankytinų vietų… O paskui sprendžiu: verta – neverta. Tačiau kartais taip malonu važiuoti ir niekuo nesirūpinti. Nei sukti galvos dėl nakvynės, nei kaip ten kur ką atrasti. Nors, turi tokios kelionės ir trūkumų: laikas, taškas A, taškas B – jokių nuklydimų, jokių užsilaikymų kur ilgiau. O kur dar sustojimai degalinėse ir iiiilgos eilės prie tualetų.

Jei tiesą sakant, tai vis tiek man neišeina nepadarius “namų darbų” išvažiuoti. Turėjau išknysti viską apie kelionę ir jos lankytinus objektus. O kaip be šito pasirinkti organizatorių iš kurio pirkti kelionę? Kelionių “Drezdenas ar Saksonijos Šveicarija” siūlo daug kas, o kuo jos skiriasi? O kodėl kaina skiriasi? O kodėl pas vienus tiek dienų, o pas kitus tiek? Taip ir prasideda…

Taigi pradėjau aiškinti nuo pradžių, nuo pavadinimo. Saksonijos Šveicarija. Saksoniją žinau – Vokietijos regionas – kaip pas mus Aukštaitija, Žemaitija. Šveicariją žinau – šalis labai faina. O tai prie ko čia Vokietija su Šveicarija suplaktos į vieną krūvą? Visą laiką galvojau, kad tai reklaminis kelionių pristatymas, gražus vietovės apibūdinimas, kažkas panašaus, kaip Mingės kaimas  – tai Lietuvos Venecija. Didžiam savo nustebimui padariau didelį atradimą (pakankamai vėlokai :)? ) – Saksonijos Šveicarija  – tai nacionalinis parkas tikrai tokiu pavadinimu, oficialiu. Šis parkas, Šveicarijos pavadinimu, yra Vokietijos ir Čekijos pasienyje ir eina per abi šias valstybes tokiu pačiu pavadinimu. Tik Vokietijoje vadinasi Nationalpark Sachsische Sweiz (Saksonijos Šveicarija), o Čekijoje – Narodny Park Česke Švycarsko (Čekijos Šveicarija).

Kadangi Šveicariją labai myliu, tai čia jau buvo pliusas. Tiek to, kad Vokietijos, arčiau važiuoti bus :). Antras pliusas buvo Drezdenas, o konkrečiau Cvingerio rūmai ( Zwinger ). Anksčiau mačiau tik iš nuotraukų, bet ir to užteko, kad juos laikyčiau vienais iš nuostabiausių pasaulyje, todėl jis mano kelionių sąrašiuke senai  laukia savo eilės. O galutinį tašką padėjau, kai kelionių programoje radau, kad bus galimybė aplankyti  brangenybių ekspoziciją ” Žalieji skliautai” (Grunes Gevolbe), apie kurią buvau girdėjusi dar vaikystėje. Teko vartyti ir skaityti reprodukcijų albumą, bet apie kurią taip mažai informacijos net internete (bent jau lietuvių kalba). Ir čia jau buvo didelis pliusas “Grūdai”, nes ne visos tokį dalyką skelbia savo programoje.

BASTĖJA (BASTEI)

Bastėja (Basteigebiet) buvo mūsų pradinis taškas, nuo kurio pradėjome smiltainio uolų lankymą arba tiksliau – Vokietijos nacionalinį parką Saksonijos Šveicariją. Čia yra stovėjimo aikštelė, kurioje palieka automobilius pavieniai lankytojai, čia ir galutinė autobusų stotelė, kurie atvažiuoja autobusu pasidairyti į smiltainio uolų grožybes. Nuo čia ir mes pradėjome keliauti pėstute.  Reikėtų parašyti, o kas tai yra Smiltainio uolos, kurios tęsiasi palei Elbės upę?

Jos, žinoma, kaip ir visos kitos gamtos grožybės, susidarė per amžius, veikiami vėjo, vandens ir saulės, ir tararam tararam… Ir ką čia rašyti, geriau pamatyti, ar bent jau į nuotraukas pasižiūrėti.

Tačiau įdomiau tai, kad gamtos mylėtojai ir entuziastai jau prie 200 metų pradėjo įrenginėti pasivaikščiojimo takus, trasas ir apžvalgos tiltus. Aišku iki šių dienų vis tobulinama, naujinama ir moderninama. Kadangi smiltainio uolos daugelyje vietų yra bokštų, kupolų formos, tai jos turistų patogumui sujungtos tiltukais, kuriais keliaujant gali persikelti nuo vienos uolos viršaus, prie kitos uolos.

Tokiu būdu atsiveria nuostabi panorama ir  kitos tolumoje esančios uolos kaip skulptūros. Pirmoje vietoje prieinamas informacijos centras, kuriame yra visos būtinos paslaugos, o nuo jo prasideda maršrutai į visas puses.

Labiausiai turistų lankomas ir įžymiausias yra  senasis akmeninis “Bastėjos” tiltas. Jis yra šios vietos “vinis”. Čia daugiausi ir grūdasi turistai. Na, bet ir gražu! Arkinis tiltas, kurio ilgis 76m ir nuo jo atsiveria puikūs vaizdai tiek į tolumoje esančias smiltainio uolas, tiek į Elbę.

Praėjus jį, galima keliauti nemokamais maršrutais arba pasirinkti mokamą (apie 1,50 eur) ir  palaipioti tarp uolų, sujungtų  ne senoviniais,  o jau naujais, metaliniais tiltukais. Tiltukai yra kiauri, grotuoti ir daugeliui, bijantiems aukščio, jais baisu keliauti. Tik viena klaida, kurią daro bijantieji, tai fanatiškai žiūri sau po kojomis ir dar labiau bijo. Žiūrėtų į gamtovaizdį galvas pakėlę ir eitų nemąstydami. Nukristi nėra kaip, nebent sumanytų nušokti. Žiūrėti po kojomis galima tik tiems, kuriems “veža” aukštis.

Neilgas tas mokamas maršrutėlis ir leidžiamės žemyn, link miestelio Rathein, kuris įsikūręs Elbės pakrantėje. Nuo čia plauksime turistiniu laivu ir smiltainio uolas apžiūrinėsime jau iš apačios.

Sekantis pasakojimas apie Saksonijos Šveicariją čia: wayway/vokietija-elbes-pilys/