Nusimatė vienintelė šilta ir saulėta diena per mūsų buvimo Milane laikotarpį. Būnant Milane tiesiog nuodėmė būtų neaplankyti Komo (Como) ežero. Tačiau Komo labai didelis ežeras, o jo visos pakrantės nusodintos miesteliais vienas paskui kitą. Kurį rinktis, kai žiūrint į žemėlapį visiškai vienodai rodo kurį. Paskaičius kitų turistų atsiliepimus daugelis renkasi arba Como miestelį, arba Lecco, paskui keliauja į kitus.
Nuo Štrbske Pleso į Stary Smokvec grįžome apie 18 val vakaro ir mums reikėjo apsispręsti ką daryti su kriokliais. Saulė leidinėjosi žemyn, suprantame, kad mes galime suspėti tik pakilti viršun , o leistis reikės pėsčiomis, ir ko gero patamsyje. Jau kaip ir pavargę, bet kaip būsime “nepabučiavę” savo kriokliukų? Vis dėlto EINAME. Jeigu kas, prožektoriukas kuprinėje yra, telefonais pasišviesime ir kaip nors grįšime. Bent jau bus nauja patirtis, juk kalnais nakties metu dar nekeliavome :).
Ryte, kaip tikri tinginiai, vietoje to, kad kuo anksčiau atsikelti, tai šiaip ne taip 10 val ryto išsikrapštome iš lovų. O juk dar reikia apie 1,5 val važiuoti iki Slovakijos. Atstumas nors ir nedidelis, apie 70km, bet kažkaip nenuvažiuoji jų greitai. Šios dienos planas buvo toks: nuvažiuojame iki miestelio Stary Smokovec, paliekame mašiną stovėjimo aikštelėje ir tada traukinuku iki Štrbske Pleso. Ten kylame keltuvu į Chata pod Soliskom (aukštis 1850m), nuo ten pėsčiomis į viršūnę Predne Solisko (aukštis 2117m). Vėliau grįžtame tuo pačiu principu iki Stary Smokovec ir dar nubėgame aplankyti krioklių.
Šiais metais lietuviškas Jonines iškeitėme į Slovakijos kalnus – Aukštuosius Tatrus. Kas liko švęsti Lietuvoje, o mes išbimbėme į kalnus. Išvažiavome vidurnaktį, nors labai jau nebesinori naktimis mašinoje trintis, bet naktys šviesios, važiuoti lengva, tai kodėl ne? Apie pietus pasiekėme Krokuvą, tai padarėme trumpą ekskursiją po senamiestį. Krokuvoje ne pirmas kartas, bet ji vis kaip tarpinė stotelė – trumpam sustoji, kažką pamatai, bet ir nieko rimčiau. Žodžiu miestas neištyrinėtas, bet matyt, toks ir liks – tarpinė stotelė. Krokuva man labai gražus ir įdomus miestas, ir tikrai norėtųsi skirti daugiau jam laiko.
Atsikeliame puikiai išsimiegoję ir susikrovę lagaminus einame pusryčiauti. Pusryčiai – švediškas stalas su įvairių rūšių dribsniais, ką tik keptomis šviežiomis bandelėmis, sūriais su pelėsiais ir dar daug gurmaniškų užkandžių. Pusryčiais labai patenkinti :).
Trečią dieną buvo suplanuota įkopti į aukščiausią Koso saloje kalną Dikeos. Kojų raumenukai jau buvo truputį pramankštinti per ankstesnes dienas, tad jautėmės pasiruošę šiam nuotykiui. Kopimą pradėjome pirmoje dienos pusėje ir gana anksti ryte dėl dviejų priežasčių: pirma, maršruto pradžia nuo kalnų miestelio Zia, o jis yra labai populiarus tarp turistų. Čia pilnai privažiuoja ne tik su automobiliais, bet juos masiškai veža su ekskursijų autobusais, taigi anksčiau atvažiavus dar yra įmanoma rasti vietos miestelyje palikti mašiną. Antra, kuo vėliau pradėsi kopimą į kalną, tuo didesnė tikimybė, kad kepsi kalne kaip keptuvėje. Ryte nuo akmenų dar sklinda maloni vėsa ir ji tau suteikia jėgų keliauti. Kalno aukštis nuo jūros lygio yra 826m, o nuo Zia kaimelio 555m. Maršruto atstumas 4km į vieną pusę ir trunka apie 4-5 val (pirmyn – atgal). Smulkesnis maršruto aprašymas: http://etikeciupasaulis.lt/wayway/graikija-kos-sala-dikeos-kalnai/
