Nuo Štrbske Pleso į Stary Smokvec grįžome apie 18 val vakaro ir mums reikėjo apsispręsti ką daryti su kriokliais. Saulė leidinėjosi žemyn, suprantame, kad mes galime suspėti tik pakilti viršun , o leistis reikės pėsčiomis, ir ko gero patamsyje. Jau kaip ir pavargę, bet kaip būsime “nepabučiavę” savo kriokliukų? Vis dėlto EINAME. Jeigu kas, prožektoriukas kuprinėje yra, telefonais pasišviesime ir kaip nors grįšime. Bent jau bus nauja patirtis, juk kalnais nakties metu dar nekeliavome :).
Nuo geležinkelio stoties, pakilus iki pagrindinės gatvės, galima rasti nuorodą į ” Lanovka Hrebienok”. Tai funikulierius, kuris pakelia iki taško kalnuose Hrebienok (aukštis 1295m) arba labiau pakalnės, nes tai nėra labai aukštai. Nuo Hrebienok prasideda daug kitų kalnų trasų į visas puses. Paskutinis keltas tiek keliasi, tiek leidžiasi žemyn 19 val. Mes spėjame į priešpaskutinį ir vilčių suspėti pirmyn iki krioklių ir atgal į keltą nelieka, nes ne žioplinėjant, nuo Hrebienok iki krioklių ėjimo apie 20 min, jei dar toliau iki Obrovsky Vodopad dar plius 30min, o dar sugrįžti. Manėme, kad kelsimės mes vieninteliai tokie, bet… buvo dar tokių keistuolių kaip ir mes.
Tik viršun bilietas kainuoja 8 eur žmogui, o jei su nusileidimu – 9 eur. Pakilus į Hrebienok, pradžioje pasirenkame mėlyną trasą ir tenka truputį leistis žemyn, link Bilikova Chata. Kadangi grįžimo laikas nebespaudžia, tai trumpam atokvėpiui sustojame chatoje išgerti kavos. Po trumpos pertraukėlės vėl leidžiamės mėlyna trasa. Taip nesudėtingu keliuku prieiname krioklius Vodopady Studeneho potoka.
Čia jau leidžiame sau atsipalaiduoti ir mėgautis vandens ošimu. Žmonių nėra, temsta. Nuo krioklių einanti drėgmė maloniai vėsina, o vandens čiurlenimas tiesiogine žodžio prasme “vėdina smegenis”. Nėra problemų, nėra rūpesčių, tik visiškas atsipalaidavimas. Žodžiu relaksas. Gaila tik, kad kai paskutinį kartą čia buvau, aplinkui buvo žalia, gražu. Dabar kažkas atsitikę medžiams. Didžiuliai plotai nudžiuvusių eglių, stovi pliki stiebai, po audrų nebe atsilaikantys ir virstantys žemyn, kartu su savimi nuversdami kitus medžius. Iš puikios oazės kalnuose virsta plika dykyne arba šabakštynu.
O mes, kad jau darome nesąmones, tai iki galo. Nors jau beveik visiškai tamsu, keliaujame toliau, iki didesnio krioklio Obrovsky Vodopad. Nuo krioklių pasirenkame žalią trasą. Mėlynoji veda toliau per tiltuką, bet mums jos nebereikia ir tiltu neiname. Nuo krioklių artimiausias pasiekiamas objektas Rainerova chata. Iki jos tik 10 min ėjimo. Ši chata yra pati seniausia ir pati pirmoji Tatruose. Pastatyta kažkur 19a pabaigoje. Ji dabar nebe labai atlieka chatos funkciją, daugiau saugotinas objektas, kuriame įrengtas nedidelis muziejus ir dienos metu čia galima nebent nusipirkti atsigerti. Nuo Rainerova chata eiti toliau žalia trasa, link Zamkovskeho chata.
Keliaujame apie 25min ir pasiekiame krioklį. Tamsu visiškai, bet mūsų tikslas pasiektas, čia yra galutinis mūsų šios dienos taškas. Einant toliau, už keliolikos minučių, prieitume Zamkovskeho chatą, kurioje būtinai sustodavome išgerti kalnų arbatos Bilinkovyj čaj. Nežinau, kas yra toje arbatoje ir kuo ji tokia ypatinga, bet po jos įgauni antrą kvėpavimą, lyg išgėręs dopingo. Ir aromatas jos ypatingas. Kiekvieną kartą ieškau galimybės, kur nusipirkti tokios, bet parduotuvėse nieko panašaus nėra. Dabar kažkuo panašiu jau prekiauja suvenyrų kioskeliuose ir vadinasi ji chatų arbata, bet tai tik kažkas panašaus, bet tikrai ne tai.
O jei nepatingėti ir eiti toliau, apie 2,30 val, galima pasiekti kitą chatą, jau aukštai kalnuose, labai gražioje vietoje Teryho chata. Šioje chatoje lieka nakvoti daug patyrusių kalniečių, kurie eina sudėtingomis trasomis arba kopia į kalnus virvėmis. Tokia tarpinė stotelė. Joje visuomet užsisakau valgyti slovakiško patiekalo Kniedlos. Išvaizda nekokia, bet skanu, gal todėl, kad po ilgoko keliavimo būni alkanas, o gal tikrai skanu. Patiekalas kaip guliašas, į kurį primerkta batono riekės. Pats batonas parduotuvėse parduodamas, bet jis tik formos batono, o pats yra visiškai baltas ir jį jie naudoja dėdami būtent tiesiai į patiekalą.
O toliau mūsų laukia naktinis grįžimas kalnų takeliais atgal. Visa laimė, kad kuprinėje yra prožektoriukas, kurį įsimečiau lyg tarp kitko, nes tikrai nesiruošėm naktiniam pasivaikščiojimui. Miško apsuptyje dar tamsiau nuo medžių, takelio nesimato. Naktį atgijo gyvūnija, o ir keliautojų nebėra, niekas nebegąsdina. Tai lapė prabėga, tai pelėda suūbauja, o garsas kalnuose aidu nueina. Ir smagu, ir baisu. Taip beeinant priešais kažką akys pamato. Sustingstame vietoje. Matosi tik nugara kažkokio žvėries, stovinčio vidury takelio. Pirma šovusi galvon mintis – meška. Ir, o Dieve, ką daryti kai sutinki mešką? Sako, kad meškos žemyn sunkiai bėga, bet mes aukščiau už ją. Mums reikia ją aplenkti, o aukštyn bėgti kur, į kalnus? Į medį? Tas gyvis sujuda, pakelia galvą. Lengvas atsipūtimas, tai – elnias su didžiuliais ragais. Tada kita mintis, o ką daryti, kai sutinki elnią, jei jis rujoja? Ir kada ta jų ruja būna? Na nors nebe taip baisu, bet nelabai ir jauku.
Jis nesiruošia trauktis iš kelio, o mes po truputį artėjame link jo. Jis paeina žingsnį vieną kitą takeliu ir vėl sustoja žolytės parupšnoti. Jam šimtą metų, kad mes jį čia iš už nugaros spaudžiame. Taip keletą minučių, žingsnis po žingsnio, kol atsibostame mes jam ir jis nusuka šiek tiek nuo takelio į krūmynus. Taip gerai paspartinam žingsnius, kol atitrunkame nuo tos vietos. Jau įsismaginame, einame toliau, visai smagu, jonvabaliai šviečiantys skraido, keliukas geras, akmenys baigėsi. Tik pro ausis netikėtai praslydo lyg ir kažkoks lapų sušnarėjimas. Taip nevalingai prožektorių pasuku į šoną ir priešais per porą metrų stovi kito elnio galva su žaliai nuo prožektoriaus šviečiančiomis akimis. Vaizduotei tada duodame valią, kad kiekviename šone pilna žvėrių, tik mes patamsyje jų nematome. Norisi kuo greičiau pasiekti miestelį. Ir juokas ima, ech, miestiečiai, gamtos nematę. Ir taip faina pamatyti, pajusti tą tikrą, pilną gyvybės, gamtos gyvenimą. Naktį keliauti įspūdžių buvo ne mažiau, nei dienos šviesoje pamatyti kalnų grožį.
Ankstesnį įrašą apie Slovakiją galima perskaityti čia:
wayway/slovakija-aukstieji-tatrai-nuo-strbske-pleso-sturmuojame-kalno-virsune-predne-solisko/
Kitus įrašus apie keliavimą Slovakijoje galima perskaityti čia:
wayway/slovakija-aukstieji-tatrai/
wayway/slovakija-nuotykiu-ir-netiketumu-pilnas-slovenskij-raj/