Bretanė (Bretagne) – tai Prancūzijos regionas šiaurės vakaruose prie Atlanto vandenyno. Manoma, kad pirmieji gyventojai atsikėlė iš dabartinės Britanijos, todėl ir likęs panašus šio regiono pavadinimas. Vietiniai vadinami bretonais ir nelaiko savęs prancūzais. Išsireikalavo iš Prancūzijos valdžios, kad mokyklose būtų dėstoma ne tik prancūzų, bet ir bretonų kalba. Pastatų stilius panašus į keltų – akmeniniai namai, kas nelabai būdinga kitiems Prancūzijos regionams.

Sen Malo – piratų miestas

Bretanės miestas Sen Malo ( Saint – Malo) žinomas kaip korsarų miestas. Korsarai nuo piratų skiriasi tuo, kad jie plėšdavo laivus su valstybės leidimu. Nepuldinėjami būdavo tik prancūzų laivai. Daugiau visus buvo leidžiama plėšti. Grobis būdavo atiduodamas valstybei, kuri tuo metu turėjo finansinių sunkumų. Labiausiai pageidautina buvo užgrobti anglų laivus. Korsarai buvo gerbiami. Tuo metu netgi buvo mokyklos, kuriose juos mokydavo, kaip tapti plėšikais.

Sen Malo miestas yra ant vandenyno kranto, apjuostas gynybine siena, kuria šiuo metu galima apeitį visą senamiestį.

Senamiesčio architektūra būdinga Bretanės krašto stiliui – pastatai akmeniniai, gana atšiaurūs, tačiau nepaisant to, tai labai įspūdingas ir mielas senamiestis.

Labai smagu neskubant pasivaikščioti siauromis akmeninėmis gatvelėmis skersai – išilgai. Pasėdėti senamiesčio kavinukėse, paragauti bretoniško sviestinio pyrago Kouing – amann (kaijamanas).

Įspūdinga pamatyti vandenyno atoslūgius. Ryte, vaikštant pakrante, randi bangas tiesiog lipančias ant miesto gynybinių sienų.

Aplinkui salelės skęsta vandenyno bangose. Po poros valandų gali rasti jau vandenyną atsitraukusį toli nuo krantų ir gali drąsiai pėsčiomis vandenyno dugnu pasiekti saleles su jose esančiomis tvirtovių liekanomis.

Priklausomai nuo mėnulio fazės, ties Sen Malo, vandenynas nuo krantų atsitraukia iki 13 kilometrų ir belieka matyti tik švarus gražus smėlio dugnas.

Kankalis – jūros gėrybių miestelis

Netoli Sen Malo ( apie 14km), ant vandenyno kranto, randasi  Kankalis ( Cancale ) – nedidelis, labai jaukus žvejų miestelis. Miestelis žymus tuo, jog čia suvažiuoja visi paragauti įvairių jūros gėrybių, kuriomis šis miestelis ir garsėja. Čia daug turistų, bet visi atvažiavę tik vienu tikslu, nes šiaip miestelyje kažkokių ypatingai lankytinų objektų nėra. Pagrindinė miestelio gatvė eina palei vandenyno krantą, kurioje išvien kavinės ir restoranai, skirti jūros gėrybių ragavimui.

Austrės ir midijos čia pat yra auginamos vandenyno pakrantėje, vadinamose fermose, todėl į restoranus patiekiamos labai šviežios. Ypatingai Kankalis garsėja  austrėmis, kurios čia turi riešutų skonį.

Sėdint restoranėlyje ant kranto smagu stebėti vandenyno atoslūgį – laiveliai, esantys pakrantėje po truputį pradeda svirti ant šono, kol galų gale lieka gulėti smėlyje ir laukti grįžtančio vandens.

Kai prasideda atoslūgis, tada miestelyje prasideda pats darbas fermų darbuotojams. Nuslūgęs vanduo atidengia austrių, midijų auginimo vietas ir tik atoslūgių metu galima jas sutvarkyti: atvežti auginimui naujokes, vartyti jau esamas arba surinkti jau užaugusias.

Pradėjus slūgti vandeniui, masiškai važiuoja darbuotojai su traktoriais, stovi eilėje ir laukia sparčiai slūgstančio vandens atsitraukimo. Jie turi spėti atlikti visus darbus, kol nespėjo grįžti vanduo – neprasidėjo potvynis. Fermų darbo ritmą reguliuoja vandenynas.  Vandenynas nuo kranto atsitraukia apie 13 kilometrų ir tik kelioms valandoms.

Restoranėlyje galima užsisakyti jūrų gėrybių komplektą, į kurį įeina austrės, midijos, desertas. Tokio komplekto kaina apie 12 eur. Vyno taurė kainuos apie 3-4 eur, bet tikrai bus vietinių virėjų pritaikytas ir tinkantis prie šių patiekalų, todėl verta atsiduoti į žinovų rankas. Didesnės žmonių grupės gali užsisakyti jūros gėrybių miksą, kuris kainuos apie 50 eur ir jo turėtų užtekti 3 – 4 asmenims. Į miksą įeis dar ir omarai, krevetės, krabai, aštuonkojai bei kiti.

Krantinėje galima rasti ir turgelį, kuriame prekiaujama šviežiais produktais, juos gali supakuoti iš karto taip, kad būtų patogu transportuoti arba galima nusipirkti midijų vietoje ir suvalgyti: duos vienkartinę lėkštelę, įdės keletą midijų ir būtinai citrinos.

Pilna pakrantė nusėdusi tokių turistų, kurie pasidėję ant kelių lėkšteles, mėgaujasi vandenyno vaizdais.

Sen Mišelis – sala vandenyne

Pavažiavus nuo Kankalio rytų pusėn apie 50 km yra į UNESCO paveldą įtrauktas Mont Saint-Michel (Sen Mišelio kalnas). Kitaip vadinamas “Vakarų stebuklas”.

Kalne nuo X a. buvo įsikūrę benediktinų vienuoliai. Vienuolyno statybos truko apie 100 metų, kadangi darbus sunkino statūs uolos šlaitai ( uolos aukštis apie 80m) ir aplink kalną esantis vandenynas, nes kalnas yra saloje ir jį patekti buvo galima tik per vandenyno atoslūgius.

Vienuolynas pritraukia begales turistų. Į vienuolyną įėjimas yra mokamas, kainuoja apie 7 eur. Nuo stovėjimo aikštelių į salą veža nemokami “mediniai” autobusai, kadangi  šis kraštas tokiu būdu propaguoja ekologiją.

Salos papėdėje seniau buvo įsikūrusi gyvenvietė. Šiuo metu ten viešbučiai, restoranai, krautuvėlės. Gatvelės siauros ir pilnos, pilnos turistų.

Kavinukės, įsikūrusios tiesiog ant šlaito, taip pat pilnos turistų, kurie grožisi nuostabia atsiveriančia panorama. Siauromis gatvelėmis pakilus aukštyn, galime aplankyti ir patį vienuolyną, iki šiol veikiančią benediktinų abatiją, vidinį vienuolyno sodelį (XIIIa.)

Šioje vietoje vandenynas atsitraukia toliausiai nuo krantų – apie 20km. Per atoslūgį rengiamos ekskursijos, bet tik su gidu, vandenyno dugnu keliaujama į gretimais esančią salą.

Vieniems turistams nerekomenduojama keliauti, nes yra daug smegduobių, o ir ne visi orientuojasi vandenyno potvyniuose ir atoslūgiuose. Per toli nuklydę, prasidėjus potvyniui, gali nebespėti ir pasiekti kranto.