Kad pica kilusi iš Italijos žino tikriausiai visi. Kad pati geriausia pica kepama Neapolyje (Kampanijos regionas) žino daugelis. Tačiau patekti pasimokyti kepti picą pas profesionalų Neapolio picų kepėją nuskyla laimė tik kai kuriems. Tų laimingųjų tarpe atsiradau visai atsitiktinai ir netikėtai. Tai nebuvo profesionalus mokymas, greičiau nepamirštama atrakcija, be galo geros emocijos ir nedidelis prisilietimas savo rankomis prie tikros picos gimimo.

Italijoje picų kepėjas turi labai linksmą pavadinimą – pizzajolo (picajolo). Ne mažiau linksmas ir juokingas atrodė pats kepėjas Čiro (Ciro).  Tačiau kepa nuostabias ir skanias picas. Jis be galo mėgsta, kad kas stebėtų jo darbą. Tiesiog lydosi matydamas žiūrovus, atrodo lyg negalėtų gaminti picos, jei niekas nestebės jo.

Procesas prasideda nuo pat pradžių, nuo tešlos darymo. Nustebina du dalykai nuo pat pradžios, ko mes daugelis nedarome Lietuvoje. Pirmas dalykas tai ypatingai mažas kiekis mielių, dedamų į tešlą. Penkiems kilogramams miltų, picajola įdeda tik mažiau nei 5 gramus mielių. Į tai būtinai atkreipdamas dėmesį. Antras dalykas, kad tešla kildinama 3 dienas ir žemoje temperatūroje. Tik tokiu būdu picos pagrindas yra sveikas organizmui. Jei priešingai – rūgimo procesas vyksta organizme, daugeliui kyla rūgštys ir darosi kitokie nepageidaujami dalykai.

Išminkius tešlą, ji dalijama porcijomis ir suminkoma į atskirus rutulėlius. Vien šiame procese pasirodo galima patirti juoko protrūkį. Stebiu, kokio dydžio picajola ima tešlos gabalą. Bandau panašų dydį suformuoti. Mano akimis atrodo viskas gerai. Picajola kritiškai pasižiūri į mano suminkytą tešlos gabalėlį, prieina ir nugnyba mažiau nei centimetro dydžio gabalėlį tešlos, kuris rodos paskęsta tarp jo pirštų. Kas dabar negerai? Pasirodo tiek yra per daug! Gerai, sekantį darysime mažesnį. Vėl kritika! Porą centimetrų reikia pridėti, per mažai. Dieve, mano akimis, visi rutulėliai gražūs, vienodi, kaip jis sugeba akimis tuos gramus pasverti? Sugeba.

Išminkyti rutulėliai sudedami į dėžes ir nešami laikyti vėsiai, kur bręs tris dienas. O mes picą toliau darysime iš jau subrendusios tešlos. Trumpas pečiaus aprodymas, paaiškinimas apie temperatūras ir kepimo laiką. Kepimo laikas nuostabus – tik 60 sekundžių ir nei sekundės ilgiau. Pečiuje 480 laipsnių ir kūrenamas malkomis. Kai pečius šaltas vidinės pečiaus sienos juodos, kai įkaista iki reikiamos temperatūros, sienelės tampa baltos. Baltos sienelės šiame pečiuje vienintelis orientyras, kad pasiekta reikiama temperatūra.

Čiro mums pradeda demonstruoti savo stebuklingus sugebėjimus. Čia jau beveik cirko pasirodymas ir vos ne žongliravimas picomis. Keli picos pagrindai atsiranda kelių sekundžių bėgyje. Akyse tik sumirguliuoja ir vienas pagrindas jau yra. Dar pora judesių – štai jau guli antras. Porą kartų šliopteliojo per picą, tik porą kartų pasukė ir yra taisyklingos formos pagrindas. Ar stebuklas ar taip paprasta?

Pradžioje picajola norėjo leisti tik sutepti picos pagrindą pomidorų tyre, užbarstyti mocarelos. Tikrai nesiruošė leisti gadinti tešlos. Bet kai pamatė, kad pasiėmėme po tešlos gabalėlį, picajolos akys tik išsipūtė ir atrodė, kad širdis tuoj sustos. Tik patikinus, kad mes tikrai suvalgysime picas, kurias išsikepsime, nesvarbu kokios jos bus, kiek atlėgo. Tikriausiai jo nelabai nuraminome, nes jo manymu picas vis tiek sugadinome.

Atrodo nerealiai paprasta ir mums bus vieni juokai pakartoti tai. Savaime aišku, kad mums niekas neišeina. Mes paimame tešlos gabalą ir bandome pakartoti picajolos pasukimus, bet tešla tik nutįsta tarp rankų, o apie apvalią formą nėra net ko svajoti. Picajola neapsikentęs išmeta tešlą lauk. Duoda po kitą gabalą. Ir perspėja, kad būtinai turime trinktelėti į stalviršį, o tada dar kartą su delnu. Pasirodo tai smarkiai padėjo. Kitas reikalas. Atrodo nedidelė smulkmena – smūgis tešlai. Pirma mintis buvo, ko čia trankyti tą picą, gal čia tas trankymas tik picajolos pasirodymo dalis?

Pamatai rezultatą, kad po to smūgiavimo picos pagrindas darosi žymiai lengviau. Žinoma, mums gal neišėjo taip sklandžiai sukti tarp rankų, bet lėtai lėtai, atsargiai atsargiai, mes sugebėjome picos pagrindui išgauti kažkokią formą. Pasidėjus ant stalviršio teko šiek tiek rankomis pakoreguoti, patampyti kraštus. Na gavosi beveik apvali. Sekantis etapas pagrindo sutepimas pomidorų tyre. Pomidorų tyrę ruošia kelias valandas. Dideliame atvirame puode verdami pomidorai, be jokių prieskonių ir druskos kelias valandas. Tokiu būdu dingsta rūgštis, tyrė salstelėja ir nugaravus skysčiui sutirštėja. Paruoštą tyrę samčiu pilame į picos centrą ir tolygiai ratu sukdami išskirstome į kraštus.

Tada pilamas alyvuogių aliejus. Jo reikia šiek tiek. Tačiau ar mums gaila to gėrio? Picajola dar bandė sustabdyti, bet po šio poelgio nuleido rankas – darykite jūs tą picą kaip norite. Atrodo pamanyk, reikėjo kokio vieno šaukšto aliejaus, o įpylėm po du. Ar gi čia daug? Tikriausiai labai, jei sugebėjome šitaip nuvilti profesionalą.

Sudėjo produktus mums panosėje ir leido reikštis mums savo nuožiūra. Vadinasi, darkykitės su tomis picomis, tyčiokitės. Gavus laisvę, atsiskleidė viduje pasirodo vis tik esanti, tik pasislėpusi tūnanti, įgimta picų kepėjo dvasia. Na čia Lietuvoje tik nebuvo kur pasireikšti… Praktiškai jau net kokias tris picas per gyvenimą esu iškepusi, įkaitant ir tą Italijoje. Jau arti profesionalės, tik kažkodėl niekas vis dar neįvertina. Taigi dozes padidiname, bet ribų labai neperžengiame. Dedame mocarelos, paprikos, šviežio baziliko ir viskas.

Gauname ilgą ližę, su kuria turime įdėti picą į krosnį. Šiaip ne taip ją ten numetame ir gauname užduotį skaičiuoti iki 30. Suskaičiavus, krosnį atidarė ir vėl su liže reikia krosnyje apsukti picą, kad keptų tolygiai iš abiejų pusių. Vėl stovime prie krosnies ir skaičiuojame iki 30. Viskas. Pica iškepta.

Dar vienas sudėtingas darbas, tai su ta ilga liže sugebėti picą įdėti į lėkštę. Nesinori šitaip profesionaliai dirbus ir stebint žiūrovams, ją paskutiniu momentu tiesiog šlioptelti ant žemės. Bet ir šis etapas praeitas beveik sėkmingai. Gal ir ne visai gerai į lėkštę įdėta, bet bent jau ne ant žemės. Beliko patiems ją suvalgyti. Savaime aišku, pati nuostabiausia pica. Kitaip juk ir negalėjo būti. Tik gaila, kad picajola nesiryžo jos ragauti 🙂