Ketvirtą dieną Maltoje skyrėme centrinei salos daliai aplankyti. Pradėjome nuo miestelio Mosta, kadangi kelias dienas labai intriguoja pravažiuojant iš toli matomas bažnyčios kupolas. Pats miestelis ir bažnyčia lyg tai ir slėnyje, tačiau Mostos bažnyčios ( Mosta Dome ) kupolas matomas iš labai daugelių vietų. Ir atrasti ją lengva, paprasčiausiai reikia važiuoti į miesto centrą.

Bažnyčia pastatyta XIXa., apskritimo formos, kuris uždengtas milžinišku kupolu. Kad milžiniškas, tai tikrai, nes tai yra vienas didžiausių kupolų pasaulyje – skersmuo 37m, sienos storis – 9m. Ši bažnyčia garsi ne tik kupolu, bet ir savo istorija. Per karą, pro bažnyčios stogą, buvo numesta bomba, kai tuo tarpu bažnyčia buvo pilna besimeldžiančiųjų. Tačiau niekas nežuvo. Todėl tikima, kad Mosta bažnyčia turi ypatingą apsaugą. Kupolas iš išorės kaip kupolas, bet iš vidaus jis tikrai įspūdingas ir gražus.

Įėjimas į bažnyčią laisvas, fotografuoti laisvai galima. Bet, jei jūsų pečiai bus apnuoginti, prie durų jus pasitiks prižiūrėtojas ir paprašys prisidengti pečius. Jei neturite savo drabužio ar skarelės, teks pasinaudoti bažnyčios skarelėmis, kurios sudėtos prie durų. Ši taisyklė galioja visose Maltos bažnyčiose: jokių apnuogintų pečių ir kojų. Prižiūrėtojai yra ne visose bažnyčiose, bet perspėjamieji ženklai yra visur.

Ketvirtą dieną padarome naują atradimą. Kelias dienas vargę ieškodami miestų pavadinimų (ženklų), pagaliau supratome kaip žinoti, kuriame miestelyje randiesi. Maltoje miestelių pavadinimai, kaip ir kelio ženklai, statomi kairėje kelio pusėje. Tačiau ar jie pastatomi ne visur, ar tarp gausybės ženklų jie pasimeta ir mes jų nepastebime, o miesteliai eina vienas po kito ir neturi supratimo, kada tu viename, o kada jau kitame mieste. Paprasčiausiai pradėjome stebėti autobusų stotelių ženklus. Ten labai aiškiai: viršutinis pavadinimas miestelio, apatinis – stotelės pavadinimas.

Sekantis taškas Takalio kaimas ( Ta’Qali village ), esantis visai netoli Mosta miestelio. Takalio kaimelio vietoje buvo Antrojo pasaulinio karo karinis aerodromas. Šiuo metu ten įrengtas Maltos nacionalinis stadionas, Aviacijos muziejus ir amatininkų kaimelis. Turistus daugiausia traukia būtent amatininkų kaimelis. Kaimelis – tai labai gražus pavadinimas, kuris lietuviams asocijuojasi su Rumšiškėmis. Tačiau tikrai nieko panašaus į kažkokį autentiškumą. Tai nemažas plotas teritorijos, apstatytos nedideliais angarais, į kuriuos gali užsukti lankytojai ir pamatyti iš arti, kaip gaminami tradiciniai maltietiški dirbiniai.

Viename angare pamatysite stiklo, kitame medžio, keramikos amatininkų darbus ir taip toliau. Čia pat jų galima ir nusipirkti. Šalia amatininkų kaimelio yra įrengtas nemažas parkas, kur vietiniai atvažiuoja praleisti laisvalaikio. Parką reikėtų suvokti maltiečių požiūriu, ne lietuvių. Bet ten tikrai, palyginti su kitomis vietomis, nemažai medžių yra.

Iš Takalio kaimo patraukiame į kitą netoliese esantį parką – San Anton (San Anton Palace & Gardens ).

Čia yra įsikūrusi dabartinė Maltos prezidento rezidencija. Lankytojų į pačią rezidenciją neįleidžia, bet apie ją vaikščioti gali visi mirtingieji. Įėjimas į parką nemokamas, parkas suskirstytas į kelias zonas: bendra centrinė, rezidencija, mini zoologijos sodas (vištos, gaidžiai ir kiti mums įprasti gyvūnai), prezidento prieskonių ir daržovių sodas, kavinės.Čia pirmą kartą Maltoje išvydome tikrą pievelę (ne dirbtinę, nes kitur tokios). Tiesa ji užtverta lankytojams ir pamatyti ją galima vienu akies krašteliu pro tarpelį, pačioje prezidento rezidencijoje.

Parke prisodinta daug įvairių augalų ir maltiečiai laiko jį botanikos šedevru. Čia galima sutikti daug mokinukų, kuriuos klasės auklėtojos atveda vaikus į ekskursiją, aiškina ir rodo, kaip atrodo medžiai. Karštą dieną čia tikrai malonu atsipūsti medžių pavėsyje.

Išėję iš San Anton sodo dar trumpai pasivaikštome šalia sodo esančiame miestelyje Attard. Sukame painiomis siauromis gatvelėmis. Pastatų amžių nustatyti labai sunku: ar tai senoviniai, ar tai jau naujos statybos. Nauji namai statomi išlaikant bendrą stilių ir nelabai skiriasi nuo senovinių pastatų. Visi geltoni, nes statomi iš vietinės statybinės medžiagos tufo, beveik visi turi keistus įstiklintus balkonėlius. Vieni nuo kitų išsiskiria nebent durimis, laipteliais prie durų, kurių puošnumui ir spalvoms skiria daug dėmesio. Jei kuris namas kitokios spalvos ar stiliaus, tuoj krenta į akis.

Po pietų vykome aplankyti įžymųjį senovinį viduramžių miestą Mdina. Anksčiau tai buvo Maltos sostinė. Mdina pastatyta ant kalvos, apsuptos aukšta gynybine  siena. Šiuo metu dar yra gyventojų, bet valstybė po truputį supirkinėja arba jei nelieka turto paveldėtojų, tada valstybė perima turtą. Pardavinėti gyventojams namus negalima. Tokiu būdu su laiku tai taps grynai valstybinis istorinis miestas.

Patekti į miestelį galima tik pro vartus, kurių yra net keli. Atvykus į Mdiną, teks automobilį palikti aikštelėje, nes eismas miestelyje draudžiamas (išskyrus vietinius gyventojus). Toliau teks eiti pėsčiomis arba samdytis karietą ir tokiu būdu lankyti miestelį. Apeiti miestelį pėsčiomis bus tikras malonumas, nes nėra jis toks jau didelis.

Kadangi atvykome į Mdiną po pietų, vakarėjant, tikrai rekomenduočiau ir daugeliui pasirinkti tokiu metu lankyti šį miestelį. Po truputį besileidžiančios saulės spinduliai geltonas tufo sienas nudažo vos ne oranžine spalva ir vaikštant siaurutėmis miestelio gatvelėmis galima be galo grožėtis žaidžiančiomis spalvomis ir šešėliais. Namai, gatvelės ypatingai švarios ir tvarkingos, ramu, tylu.

Nors Mdina labai mėgstama turistų ir jų čia tikrai daug, kažkokiu būdu, gatvelėse jų nesigirdi. Gal miesto sienos ir namai sugeria triukšmą, o gal ne be reikalo Mdina vadinama “Tylos miestu” ir visi nesąmoningai laikosi rimties?

Atvykus į Maltą tikrai privalu kiekvienam aplankyti Mdiną ir skirti nors 1 val. Turint daugiau laiko, galima mėgautis šliaužant tarp siaurų gatvelių, stebint iškabas, duris, durų rankenas – yra į ką pasižiūrėti. Nuo gynybinės sienos viršaus galima pasigrožėti sala.

Ieškantys lankytinų objektų irgi jų čia ras: muziejų, rūmų, Šv. Pauliaus katedra, vienuolynas. Mdinoje mes turėjome dar vieną tikslą. Išvažiuojant, kaip ir daugelis rinkomės informaciją ką pamatyti, aplankyti ar kur ko paragauti. Net keliose vietose radome informacijos, kad siūloma aplankyti Mdinoje kavinę “Fontanella”, kurioje galima paragauti skaniausių pyragų pasaulyje.

Kur randasi kavinukė nuorodų jokių neturėjome, tik žinojome kad Mdinoje. Bet suradome labai lengvai ar todėl, kad ilgai vaikščiojome miesto gatvelėmis ir paprasčiausiai taip ir priėjome kavinę, ar ji labai lengvai randama ir taip. Einant Mdinos centrine gatve galima rasti nuorodas į dešinę pusę, į kavinę “Fontanella”, kuri įsikūrusi prie pat gynybinės sienos krašto, per du aukštus. Antras aukštas yra faktiškai panoraminis, nes sėdint kavinėje gali mėgautis atsiveriančiais vaizdais ir apžvelgti vos ne visą Maltos salą. Žinoma gauti čia vietą sunkoka, nes turistų ši kavinė yra mėgiama ir matosi, kad daug tokių, kaip ir mes, ėjo jau žinodami ko ieško. Ir daugelis stengiasi pakliūti į antrą aukštą. Pyragų gausa nustebino, juos rinktis pradėjome jau prie kavinės įėjimo esančiame stende.

Pyragų rūšių siūlo net 25 (suskaičiavau). Visų kainos vienodos – 2,90 Eur. Išsirinkti buvo labai sudėtinga. Pasirinkome su marcipaninių ir su toffee pertepimais. Dydis pyrago tikrai bus kokie 300g, įdaras ir sudaro visą pyrago esmę, nes jo nepagailėta. Visi pyragai kažkiek panašus: biskvitas paprastas arba šokoladinis, o daugiau įdarų įvairovė. Negalėčiau teigti, kad tai buvo patys patys skaniausi pyragai pasaulyje, nes teko valgyti ir anksčiau skanių ir labai skanių pyragų, bet nenusivylėm ten apsilankę. Ir pyragai tikrai skanus. Liko tik apgailestauti, kad neturėjom galimybės visų išragauti. Gal būt kažkuris iš jų būtų buvęs tas pats skaniausias pasaulyje…

Išėjus pro vartus ir kirtus pagrindinę gatvę, kitoje kelio pusėje yra sekantis senovinis miestelis Rabat. Senovėje tai buvo Mdinos priemiestis, kur gyveno žemesniojo sluoksnio gyventojai. Rabat garsus dėl Šv. Agotos ir Šv. Pauliaus katakombų (požeminių miestų), kurios datuojamos 400-700m po Kr. Įėjimas į katakombas kainuoja po 5 Eur ir randasi jos šalia viena kitos adresu St. Agatha str., Rabat.

Pagal atsiliepimus Šv. Pauliaus katakombos yra įspūdingesnės ir todėl pirmoje vietoje pradėjome jų ieškoti. Tačiau paskutinius lankytojus įleidžia 16 val, o mes keliomis minutėmis pavėlavome. Taip likome jų ir neaplankę. Beliko tik pasivaikščioti po miestelį, kuris taip pat labai jaukus ir mielas. Čia jau daugiau judėjimo, kaip ir įprastame mieste. Parduotuvės, turistai, šurmulys ir automobilių eismas.

Rabate taip pat turėjome tikslą susirasti vietinių užeigą “Crystal Palace”, kuri šalia centrinės gatvės, skiriančios Mdiną ir Rabatą, bet jau Rabato miesto dalyje. Čia buvo rekomenduojama paragauti maltiečių gatvės maisto -pyragėlių Pastizzi. Tai vietinių labai mėgstami  su rikotos sūriu arba trintų žirnių mase įdaryti sluoksniuotos tešlos pyragėliai.

Jų galima nusipirkti visur Maltoje, bet dažniausiai mažiau turistinėse žonose. Kainuoja jie nebrangiai 0,30 Eur. Ši vieta buvo rekomenduota, kurioje skaniausi Pastizzi. Bet gal būt po sočiai sukirstų pyragų “Fontanelloje”, o gal šiaip tą dieną užeigai nelabai pavyko juo iškepti, bet mums jie išvis nepatiko. Tešla buvo sukritusi, kieta, riebalai tekėjo per rankas. Nusivylėme. (Nusivylėme tik šios vietos pastizzi, o ne visais kitais pastizzi, kuriuos ragavome vėliau).

Pasakojimą apie sekančią dieną Maltoje galima paskaityti čia: wayway/malta-5-diena/

Ankstesnį pasakojimą apie Maltą galima perskaityti čia: wayway/malta-3-diena-comino-sala-blue-lagoon-bugibba/