Atsikėlus ryte jau karšta, patraukiame jūros link. Randame nuostabų paplūdimį, nusimaudome ir iki pietų niekur neskubame. Betipendami atgal pro golfo laukus, upėje pastebime ant dugno gulintį golfo kamuoliuką. Ne kiek jo reikia, kiek susigalvojame sau atrakciją – kuris ištrauks kamuoliuką? Išsigriebiame iš upės trofėjų – golfo kamuoliuką. Kol lipame į upę ir bandome išsitraukti trofėjų, juokiamės patys iš savęs, nėra ką ir sakyti apie žmones, kurie kreivai šnairuoja praeidami. Niekaip tikriausiai nesuprato, ko tie turistai lenda į upę, kai šalia jūra, o dar ir su rūbais. Grįžę į viešbutį susikrauname daiktus ir pajudame link Tulono (Toulon).
Pasirenkame maršrutą važiuoti pajūriu, per miestelius, o ne pagrindiniais keliais, norisi iš arčiau pamatyti ir pajausti vietinių gyvenimą.
Važiuodami stebime daug besidriekiančių vynuogynų ūkių, kur siūloma vyno degustacija.Vynuogynas prie vynuogyno, namai senoviniai, akmeniniai ir dideli. Ūkiai tokie žavingi, kaip iš paveikslėlio. Vynuogės pradeda augti tiesiog kieme, prie pat namo ir tęsiasi toli toli.
Važiuojame link Cassis. Ten, kad ir kaip norėtume, nepavyksta miestelyje sustoti – nėra vietų. Kaip tik tuo metu vietinėje mokykloje baigėsi pamokos ir eismą intensyviai reguliuoja būrys policininkų, pravažiuoti niekam neleidžia, kol mokyklinukai saugiai neišsiskirstys po namus. Visas mašinas kreipia važiuoti iš miesto, į centrą net neleidžia įvažiuoti. O buvo taip suplanuota pašmirinėti po senamiestį, pasėdėti kavinukėje ant jūros kranto. Ech…Miestukas nuostabus, įsikūręs tarp stačių uolų, iškyšulyje stovi senovinė pilis. Iš šio miestelio plukdoma laiveliais pasižvalgyti į uolas nuo jūros pusės. Yra įrengtos trasos uolų viršūnėje, einant tiesiog skardžio kraštu.
Judame link Marselio. Vėl įsitikiname, kad negalime atstumų matuoti Lietuvos praktika: šios dienos maršrutas 180km, kuriuos tikėjomės įveikti neskubėdami, aplankydami lankytinas vietas, sustodami gražesnėse vietelėse pailsėti ar pasigrožėti vaizdais, aplankyti pakelėje kokį vyno ūkį ir padegustuoti vyno, tačiau tik važiavimas to 180km užtruko 9val. Miestelis prie miestelio, kelio ženklai nurodo greitį tik 30km/val, bet važiuojame daug lėčiau, nes mašinos šliaužia visą kelią vorele.
Kelias labai vaizdingas – aplink kalnai, stačios uolos. Karts nuo karto matosi jūra, oras nuostabus, tad jei negalėjome daug ko aplankyti, tai nors mėgaujamės vaizdais pro automobilio langą.
Marselyje nerealūs kamščiai – papuolėme į piką. Miestas vienas didžiausių Prancūzijoje, ką iš karto pajaučiame tik įvažiavus. Suprantame, kad mums bent trumpam pažinti miestą, reikia visos dienos, kurios mes neturime. Tik pravažiuojant įspūdžio nepadaro, didelis miestas pilnas skubančių žmonių ir didelis kontrastas ką tik pravažiuotiems mažiems jaukiems miesteliams. Lėtai šliaužiame Marselio centrinėmis gatvėmis, dairydamiesi į šonus ir stebėdami miesto gyvenimą. Pavažiavę tris metrus vėl stojame, nors mieste 3, o už miesto 4 juostos skirtos važiavimui viena kryptimi.
Istres miestelis įsikūręs prie didžiulio ežero, netoli ir jūra, bet tai daugiau pramoninis miestas, taigi nusimaudome tik viešbučio baseine. Miestelis dailus, bet nusiviliame – senamiestis nejaukus, sužinome kaip jaučiasi tamsiaodžiai Lietuvoje – visi net atsisukdami stebi mus praeinančius – turistų mažai ir mes labai išsiskiriame iš vietinių. Apšviesta tik viena pagrindinė gatvė, daugiau viskas skendi tamsoje. Taigi vyną tenka ragauti viešbutyje.
Tolimesnį pasakojimą apie kelionę Provanse galima perskaityti čia: wayway/link-provanso-6-diena-provansas/