Lenkija (Poznan ) – Vokietija (Nesselwang)

Atsikėlę viešbutyje susikrovėme mantą ir išėjome pusryčiauti. Pusryčiai, kainavę 10žl žmogui, buvo sotūs ir skanūs – šviežiai kepta kelių rūšių duona, batonas, karštos dešrelės, kiaušinienė, 6 rūšių sūriai, šalto, karšto rūkymo mėsa, arbata, kava, šokoladinis kremas, džemas ir t.t. Suvalgyti net pusės tikrai neįmanoma, teks šeimininkui sumaitinti mūsų pusryčius savo katinui (pažiūrėjus į katiną, panašu, kad dažnai jam tenka paragauti pusryčių likučių 🙂 ) Skubam išvažiuoti, išvažiuojant dar “nuknisam” pora graikinio riešutmedžio vaisių (tikimės, kad augs ir pas mus, juk sako vogti geriausiai auga). Aplankome parduotuvę ir, apsirūpinę lenkišku maistu, pajudame iš miestelio.

Nusistatome maršrutą per autostradas, bet mūsų mylimasis, nuostabiausiasis GPS vėl nuvedė mus keliukais pro kaimelius. Nepykstam, nes oras iki pietų nuostabus, šviečia saulytė, stebime kraštovaizdžius, kaimelius ir stebimės kodėl juose tiek mažai šmirinėjančių žmonių.

Na pasidžiaugiame, kad jei nesutaupėme laiko, tai nors sutaupėme pinigų: važiuojant autostrada A2 Varšuva – Poznanė – Berlynas reikia iš viso susimokėti apie 30 eur kelių mokestį. Klausant GPS, važiuojame link Vokietijos Bavarijos ne pro Berlyną, kaip buvome planavę, o pro Drezdeną. Išvažiuojame į autostradą, pradeda lyti. Stojame į dar Lenkijos pasienyje esančią degalinę, bet kuras čia jau brangesnis – 2.74 zl/l dujų (vidutiniškai Lenkijoje pylėmės už 2,30 zl/l). Kertame Vokietijos sieną ir netrukus įvažiuojame į senovinį tunelį, kuriam jau apie pora šimtų metų. Visų apkalbėtos vokiškos kokybės kelių kažkaip netenka pamatyti. Daug kur kelio remontas, tad dažnai eismas vyksta tik viena juosta.

Nors važiuojame vien autostradomis, tačiau jau kelintą kartą įsitikiname, kad nebetinka senas posakis, kad Lenkijoje keliai blogi. Šiuo metu Vokietijoje keliai žymiai prastesni, nei Lenkijoje. Lenkai šaunuoliai, kelių metų bėgyje sugebėjo atsinaujinti senus kelius vos ne visoje šalyje ir dar pritiesti daug naujų. Išvažiavus iš lenkišku autostradų, vokiškos labiau primena tarkas.

Priartėjus prie Bavarijos, keičiasi gamtovaizdis, jau atsiranda ir į ką akis paganyti. Likus 150km iki Miuncheno, oras išgražėja, iš  16C turime 25C. Stebime pensininkus, važinėjančius su 2012-2013 metu BMW ar Audi, skriejančius mums pro šoną. Laksto močiutės su kabrioletais, žili plaukai joms tik kedenasi vėjyje, važiuoja ir vargo nemato. Pastebėjimas: visi vokiečiai segi saugos diržus, nesvarbu kur sėdi. Autostradose važiuoja nekreipdami dėmesio į greičio ribojimus, tačiau įvažiuojant į gyvenvietes, kur ženklai yra 50km greitis,” deda” ant stabdžių ir važiuoja tvarkingai. Deda ant stabdžių tiesiogine prasme: nėra tolygaus greičio mažėjimo pavyzdžiui nuo 70 iki 60, tada iki 50. Yra tik 70, tada tik 50. Iki baltos miesto lentos jokio greičio mažinimo, pravažiavus baltą ženklą, staigiai stabdoma iki padangų cypimo ir važiuojama toliau pagal taisykles.

Autostradose grožimės ne 1 ir ne 2 Porsche, Ferrari, varviname seilę į BMW ir Audi, dar nematytas Lietuvoje. Artėjant prie Miuncheno, autostradoje prasidėjo spūstys – 5 eiles pilnos pilnutėlės mašinų, važiuojame 50-60km/h greičiu. Nusukame link Memmingem, dar toliau į Kempton. Privažiavus Kemptoną mus apsupa tikri alpių vaizdai – nuostabios kokybės keliukai, žalios pievos švelniais nuolydžiais, besiganančios karvės ir  kalnų viršūnės.  Vaizdai atima žadą, o saulė skaidrina nuotaiką.

Važiuojame į Nesselwang,  savo nakvynės vietą. Viešbutis įrengtas senoviniame pastate, Alpių papėdėje, šalia kalnų upės.

Labai jau romantiškas viešbutukas, precižiškai apgalvota kiekviena interjero detalė. Kambariai turi ne numerius, o vardus. Labai jaukus, sukurta tokia šilta namų atmosfera. Tai nėra ypatingai prabangus viešbutis, bet be galo mielas.

Šis viešbutis garsėja savo kaimiška virtuve visoje Bavarijoje.Vietas rezervuoja iš anksto ir lankytojais tikrai nesiskundžia. Čia važiuoja pasimėgauti maistu turistai iš aplinkinių viešbučių. Ir mes žinoma išbandome vokiškos kulinarijos šedevrus. Maža porcija kainuoja apie 8-9 eur, didelė apie 9-11 eur. Mažai porcijai įveikti prireikia pastangų, o vokiečiai sugeba įveikti ir dideles porcijas. Lietuvoje didelė porcija dalintųsi tikriausiai 4 asmenims :).