Dažnai kildavo mintys apie spontanišką keliavimą, kai nieko neplanuoji, o imi staiga ir kažkur nusuki, aplankai, kažką pamatai, tada vėl važiuoji kur akys mato iki sekančio sustojimo. Ir taip tolyn, tolyn…

Standartiškai planuoji aplankyti kažką iš anksto ir konkrečiai žinai kur važiuosi. O jei važiuoji kitu tikslu, tai kaip ir pas visus, tiesiog nerandi laiko, tiesiog skubi į kitą tikslą, tik mintyse pasižadi, kad reikėtų čia kada nors vėl atvažiuoti. Tokia galimybė pasitaikė vieną rugpjūčio sekmadienį, kai kelionė tapo absoliučiai spontaniška, netikėta. Vien tai be galo kėlė nuotaiką.

Todėl labai sunku būti objektyviai rašant apie kelionę kas buvo joje įspūdingiau: pamatytos vietos ar pats keliavimo būdas, kur akys mato ir širdis nori. O prasidėjo viskas nuo to, kad važiuojant keliu Kupiškis – Rokiškis -Zarasai, kai šone pasirodė nuoroda  “Rokiškis 1km”, kilo mintis, kad dar niekada nesu buvusi Rokiškyje. Kas tas 1 km? Prasuksim pro miestelį, apžiūrėsim ir atgal į pagrindinį kelią. Tokiu būdu atsiradome Rokiškio centre. O pasirodo, jis turėjo kuo nustebinti.

Centre aikštė plačiausia, sutvarkyta prižiūrėta. Ir ne šių laikų statymo aikštė, nes iš aikštės kraštuose esančių senovinių namų, matosi, kad aikštei keli šimtai metų. Tokios erdvės, atrodo tokiam nedideliam miesteliui. Pagrindinis aikštės objektas, savaime aišku, bažnyčia, į kurią neteko užeiti, nes kažkas joje vyko privataus. Todėl teko pasikalbinti pro šalį einančias bobulytes, ką mes čia galėtume pamatyti dar. Jos pasiūlė eiti į kitą aikštės galą, aplankyti Rokiškio dvarą, kurio pro medžius nesimatė, bet jis yra čia pat.

Nesinori kritikuoti savos šalies, bet kai palygini su kitomis, kad ir kaimyninėmis šalimis, taip trūksta informacijos, kad nors verk. Kelerius paskutinius metus Lietuva taip sparčiai tvarkosi, gražėja, bet va pinigų rodyklėms nebeliko. O jei yra, tai taip jau menkai arba prie paties objekto. Turėtų ant kiekvienos sankryžos šaukte šaukti  – va ten, ten aplankyk, neišklysk iš kelio.

Nuo aikštės į rūmus patekti galima tik pėsčiomis, gražiai sutvarkytu pėsčiųjų taku, kurio šonuose yra du nedideli tvenkiniai. Su mašinomis privažiuoti yra kiti keliai. Po teritoriją vaikščioti galima laisvai, o norint patekti į pačius rūmus, reikia susimokėti, nes ten veikia muziejus. Mes pataikėme tuo metu, kai rūmuose koncertavo  pasaulinio garso prancūzų pianistė Golda Vainberg -Tatz, tai mums patekti į vidų nebuvo šansų. Todėl pasivaikščiojome tik po parką. Ten užkliuvo žvilgsnis už stendo, kuriame buvo rašoma apie Ilzenbergo dvarą. Taip neapsiribojome vien Rokiškiu… Tiesa, be GPS nė iš vietos, kuriame gale jis randasi vienas Dievas žino, nuorodų nėra.

Taigi toliau dardame su išmaniųjų technologijų pagalba. Baigėsi mums asfaltuotas kelias, prasidėjo žvyrkelis, artėjame link Latvijos pasienio. Pravažiavus Onuškį, šalia kelio netikėtai pamatėme Onuškio dvaro griuvėsius. Žinoma stojame. Ir čia didelį pliusą dedu Rokiškio rajono vietos veiklos grupei “Atrasta istorija”. Būtent jie suženklino lankytinas istorines vietas, tegul ir apleistas, apgriuvusias. Žinoma, suženklino vietas prie pačių objektų, nuo kelio nuorodų nėra, bet jau vis šis tas.

Tik jų dėka rastame žemėlapyje staigiai susidėliojome savo šios dienos maršrutą. O vaikyti, kiek čia daug galima lankyti – net 12 dvarų Rokiškio rajone. Prie kiekvieno dvaro yra stendas su trumpa informacija, nuotraukomis, kaip tai atrodė anksčiau, o kitoje stendo pusėje nurodytos visos kitos lankomos vietos tame rajone. Kitas pliusas, kad nereikia brautis per brūzgynus, nes bent minimaliai teritorijos aptvarkytos, nušienautos.

Onuškio dvarui apie 500 metų ir kažkada tikriausiai buvo įspūdingi. Dvaras sudegė XX a. pradžioje ir kiek suprantu, taip jis stovi iki šių dienų. Dabar dvare šeimininkauja tik gandras, susisukęs lizdą aukščiausioje rūmų  vietoje. Pagal nuotraukas matyti, kad turi būti tvenkiniai, krioklys, bet mes jų neradome, o ir nebuvome tinkamai apsirengę, kad brautumėmės pro brūzginus ir kovotume su Sosnovskio barščiais.

Kelis kilometrus pavažiavus tolyn, privažiavome sekantį dvarą, kuris ir buvo mūsų pradinis tikslas – Ilzenbergo dvarą. Paskutiniu metu dažnai girdisi reklamos ar straipsniai, bet kažkaip prabėga pro ausis – kažkur kažkas yra. Gal ir gerai, kad nieko konkrečiau nebuvo girdėta, nes tai smarkiai sustiprino įspūdį ten atsiradus.

Trankaisi kažkokiu žvyrkeliu, nesi užtikrintas ar ten važiuoji, kažkur Lietuvos pakraštyje, kur jau atrodo ir gyventojų aplinkui nebesimato, staiga VAU! Čia tikrai gali taip būti? Čia ne griuvėsiai, čia viskas taip pedantiškai sutvarkyta? Čia yra žmonių? Ir dar kaip čia viskas sutvarkyta ir atnaujinta.

Tas 500 metų senumo dvaras – tai biodinaminis ūkis, visas ūkio veiklos ciklas eina ratu, natūrali gamta, natūralūs produktai, natūrali gyvensena, pagal gamtą. Kiek teko vėliau domėtis, net darbuotojai priimami tik su tam tikra gyvenimo filosofija. Fantastika!

 Ir kas pirmiausia pribloškė, tai stovėjimo aikštelėje pamatyta elektromobilių įkrovimo vietą. Kažkokiame užkampyje, kaime vieta įkrauti automobiliui! Miestuose dar gerai paieškoti reikia. Na žmonės, jei laikosi savo koncepcijos, tai tikslingai ir visame kame.

Įėjimo mokestis į teritoriją 2 eur ir gailėtis neteko. Dvaro teritoriją iš abiejų pusių supa ežerai, vienas iš jų jau Latvijos teritorijoje. Tik įėjus pro vartus pasitinko avių banda, lamos, toliau paėjus link ežero, galima sutikti ir laisvai besigąnančias žąsis.

Dvaro teritorija kalvotoje vietovėje, kas jau savaime pagyvina kraštovaizdį. Kairėje pusėje nuo kalno link ežero leidžiasi parkas. Dešinėje pusėje šlaite egzotiškai atrodantis naujai pasodintas vaismedžių sodas. Labai primena šiltuose kraštuose augančius vynuogynus.

Dvaras dar prieš keletą metų buvo apleisti griuvėsiai kaip daugelis dvarų, bet šiuo metu privačiomis lėšomis atstatytas, prikeltas naujam gyvenimui. Intensyvūs darbai vyksta dar iki šiol, bet tai jau menkniekis. Didžioji dalis padaryta. Iš pažiūros atrodo nieko ten įspūdingo nėra, rūmai kaip rūmai, parkas kaip parkas, bet ten kažkas yra. Kažkokia sunkiai nusakoma teigiama atmosfera, aura. Dar kelias dienas persekiojo jausmas, lyg būtumei atradęs kažką TOOOKIO.

Iš Ilzenbergo dvaro važiuoti pasirenkame kitu keliu nei atvažiavome. Taip privažiavome miestelį Čedasai. “Atrasta istorija” stende Čedasai pažymėti istorinio objekto ženklu, bet kas tai neturėjome supratimo. Tik įvažiavus į miestelį, netyčia išsprūdo toks netikėtas komentaras: “kas čia iš vis gali būti?” O po minutės šaukiau: ” stok, stok”.  Ne kartą rašiau, kad nesu bažnyčių mėgėja, bet Čedasų bažnyčia mane kažkodėl pribloškė.

Žinoma prisidėjo ir vakarėjanti saulė, ir netikėtumo jausmas, bet ji mano manymu nuostabi, kažkokia neįprasta, kitokia. Ką ji ten daro vos ne laukuose? 500 metų. Čedasuose. Ir koks  tame Rokiškio rajone gyvenimas virė prieš 500 metų, jei rūmai prie rūmų, tokios bažnyčios ir visi su tokiu geru amželiu?

O mes toliau ieškome mums pakeliui turinčio būti Panemunio dvaro. Galvojate, kad jei nebūtume nusifotografavę “Atrask istoriją” stendo su žemėlapiu, mes jį rastume? O ne. Jis kitaip nei Onuškio dvaras, nuo kelio nesimato. Prie šito dvaro taip pat yra stendas, bet nuo kelio nelabai matosi ir lengva pravažiuoti. Tačiau kitokių nuorodų, tokių kaip X signataro tėviškė, X aukų vieta ir taip toliau, tai jų nepamatyti neišeina, jos kaip priklauso…

Panemunio dvaras, palyginus su prieš tai lankytais, labai jaunas. Jam tik koks 150 metų. Kažkada buvęs turtingas ir prabangus. Šiuo metu apdegęs ir apleistas, nors matosi, kad tarybiniais laikais buvo naudojamas. Stende rašoma, kad likę 13 dvaro pastatų, teritorija apie 18 ha, bet jei jie ir likę, tai paskendę augmenijos džiunglėse. Nors prie kelių pastatų prieiti visai įmanoma ir jie neblogai išsilaikę.

 Gaila griūvančio paveldo, puiku būtų, jei atsirastų daugiau tokių kaip Ilzenbergo dvaro šeimininkai, kurie ne tik atstatytų rūmus, bet ir suteiktų galimybę viešai lankyti. Daugiau dvarų aplankyti neplanavome, nes diena ėjo į pabaigą. Tam kartui įspūdžių užteko. Tik iki sekančio karto…