Nors oro prognozės buvo visai nedžiuginančios, rizikavome ir 14 žmonių komanda išplaukėme šeštadienį baidarėmis Verknės upe.Anksti ryte Aukštadvaryje mus pasitiko toks Česlovas ( šeimininkas, kuris užsiima baidarių nuoma ) ir nuvežė tolyn nuo Aukštadvario painiais žvyruotais keliukais link Verknės. Autobusiuko būklė ir vairuotojo vairavimo stilius panašėjo į dar vieną mokamą atrakciją: “Tikėkis, kad tavo užpakalis liks sveikas” (vertimas: tikėkime, kad autobusiuko dugnas atlaikys ir mes neiškrisime). Česlovas dirba sparčiai, su entuziazmu, nieko negali prikišti: išmeta mus ant kelio, baidarės jau paruoštos, gelbėjimosi liemenes tik sparčiai padalina ir vėl atgal į savo linksmąjį autobusiuką – kitų turistų atvežti.
Ne mes vieni neišsigandome blogo oro, buvo pasirodo ir daugiau tokių entuziastų. Prisirengėme šiltai ir daug visko po truputį, kaip svogūnai, kad jei tik nusišypsos laimė ir nelis, galėtume po truputį tuos drabužius nuo savęs nusilaupyti. Susipakavome savo mantą į šiukšlių maišus dėl viso pikto, kad nesušlaptų, užsimovėme pirštines, saugodami rankas nuo pūslių ir išplaukėme.
Nusirenginėti pradėjome jau tik pradėję plaukti, nes pro debesis karts nuo karto išlįsdavo saulė ir mums sparčiai irkluojant darėsi visai šilta. Upė labai smagiai vingiavo tai į kairę, tai į dešinę – įsibėgėti nebuvo kada.
Vanduo labai skaidrus, pradžioje negilu, matosi dugne visi akmenukai, aplinkui tik laukinė gamta, sodybų beveik nepasitaikė per visą plaukimo maršrutą. Srovė pakankama, kad nereikėtų pačiam irtis visą laiką, bet ir netokia, kad sunkiai galėtum valdyti baidarę. Plaukiant dažnai pasitaikė kliūčių, skersai kelio užvirtusių medžių.
Gražu buvo stebėti, kaip kiekviena pora sugalvoja kiekvienas savo kliūčių įveikimo būdą: kas perlipa per rąstus, o po jais prastumia baidarę, kas sugeba taip susilankstyti joje, kad pralenda kliūtį neišlipę iš baidarės, kiti paprasčiausia perneša baidarę krantu. Tačiau vis dėlto daugiausia prireikė komandinio darbo ir vyriškos jėgos.
Daugelyje vietų rąstai buvo nuvirtę pakankamai žemai ir pralįsti pro juos nebuvo galimybės, krantu pernešti baidarės beveik neįmanoma, nes upė galima sakyti randasi pelkėse ir nėra galimybių surasti tvirtą pagrindą, kad bent tvirtai galėtum atsistoti. Praplaukti per tokį rąstą irgi negali, tada belieka tik grupinis darbas, nes be pagalbos vieni kitiems neturi galimybių per rąstus perkelti baidarių.
Tokiose situacijose įvertini, kad mūsų komanda kasmet tobulėja ir tvirtėja, be žodžių visi žino, kada imtis kokių veiksmų, kada reikia ateiti kitiems į pagalbą, o kada galima pasilinksminti, kitą baidarę nustumiant į meldus.
Kai upė pradėjo siųsti mums dovanas, tokias kaip sūris “Džiugas”, vytintas kumpis, čipsai, lietpalčiai, gėrimai, supratome, kad ne visi tokie vieningi kaip mes. Toje pačioje upėje plaukė dar viena 24 žmonių komanda, tačiau kiekvienas rūpinosi tik pačiais savimi, todėl apvirtus baidarei, niekas iš jų komandos neatėjo į pagalbą, kad padėtų bent sugaudyti upėje iš baidarės iškritusius daiktus. Tuo pačiu širdį glostė tos grupės pastebėjimai, kad pavydu, jog mes taip vieningai plaukiame ir padedame vieni kitiems, kai jie, susidūrę su kliūtimis ar problemomis, dorojasi vieni, kiekvienas sau.
Ši upė tikrai netinkama pavieniam plaukiojimui, tik kolektyviniam ir tik solidariam plaukimui. Nėra sudėtinga, bet upė vingiuota išlieka visą laiką. Stovyklaviečių labai mažai, todėl ne bet kur sustosi pailsėti ar užvalgyti. Einant ieškoti “nuošalesnio” kampelio irgi reikia būti atsargiems, nes vienoje vietoje kietas pagrindas, o po kelių žingsnių gali iki juosmens susmegti į pelkę.
Plaukimo pabaigoje sulaukėme lietaus, todėl po ranka padėtų vienkartinių lietpaltukų visgi mums prireikė. Kadangi iki stovyklavietės buvo likę keli kilometrai, tai labai sušalti nesuspėjome. Jau visi buvome išalkę ir svajojome apie šašlykus, kuriuos ruošiamės kepti stovyklavietėje. Stovyklavietė nuvylė. Pavėsinė galima sakyti buvo originali: keturi beržiniai rąstukai, ant jų užmestas medžiaginis tentas, nuo kažkada buvusios pavėsinės, o tarpai tarp rąstukų apvynioti tampria pakavimo plėvele. Pavėsinė buvo nedidelė, visi po ja netilpome, o kadangi lijo lietus, tai kitiems teko stovėti lietuje. Česlovas pasirūpino šašlykine, atvežė geriamo vandens ir kelias (gal 6 ) malkas. Pasinaudoti pavėsine kaina vienam asmeniui 7 lt. Galbūt mes išpuikę, o gal vis dėlto išgąsdino mus oras, bet balsavome ir nusprendėme, kad mes puikiau laiką praleisime grįžę namo, o pakeliui sugalvosime, kur išsikepti taip lauktų šašlykų. Atsiskaitėme su Česlovu ( baidarių nuoma 35 Lt/asmeniui), pasakėme apie pasikeitusius mūsų planus ir išvykome pramogas tęsti kitur.
Maršrutas Verknės upe labai smagus ir nesudėtingas, nors nuobodžiauti taip pat nebuvo kada. Česlovas puikus ir paslaugos puikios, baidarės tvarkingos ir kokybiškos. Stovyklavietė nepatiko. Naudojomės pasiūlytu maršrutu ir baidarių nuoma: www.baidariu.com
Apie plaukimą baidarėmis Jaros ir Šventosios upėmis galima perskaityti čia: wayway/lietuva-baidaremis-jaros-upe/