Sekančią dieną keliaujame į kalnus iš kitos Aukštųjų Tatrų kalnų pusės, į Lenkijos Tatrus. Tai pats paprasčiausias būdas vienu metu pabūti dviejose valstybėse – Lenkijoje pasikelti į Kasprowy Wierch kalno viršūnę. Kadangi per kalno keterą eina pasienio ruožas, tai tereikia vieną koją pastatyti Lenkijos dalyje, o kitą – Slovakijos. Ir štai- vienu metu dviejose šalyse. Arba, jei susipyksi su bendrakeleiviu, gali išeiti į kitą šalį. O susitaikius, galima susikibti už rankų ir vienam keliauti Lenkijoje, kitam Slovakijoje – tiesiog būtų tautų draugystė!
Nuo Kasprowy Wierch į Šwinica kalno viršūnę
Mums iki keltuvų, esančių Kuznice ir keliančių į pagrindinę ir populiariausią Lenkijoje kalnų vietą Kasprowy Wierch (aukštis 1987m) viršukalnę nuo nakvynės vietos reikia dar nukeliauti apie 3 km. Galima važiuoti ir automobiliu, bet likus 2km iki keltuvų, toliau draudžiama važiuoti ir nuo stovėjimo aikštelės vis tiek reikės kulniuoti tuos 2km. Taupome pinigus ir žingsniuojame papildomą 1km.
Prieš išvažiuojant prisiskaičiau kitų žmonių patarimų, kad į keltuvus reikia ateiti anksčiau, dar prieš pradedant jiems dirbti, apie 9 val, nes kitaip teks stovėti beprotiškose eilėse. Bet mes, po vakarykštės naktinės kelionės, tapome kažkokie tinginiai miegaliai. Kojytes lengvai maudžia, miegiuko norisi. 6 val miegui kažkaip mažokai buvo. Galvojome, ne taip smarkiai ir vėluojame, truputį po 9 val jau buvome vietoje. Bet pasirodė, kad smarkiai vėlavome… Eilė buvo didžiausia, diena papuolė karšta… Pralaukėme viso labo 2,3 val.
Gaila tuščiai švaistomo laiko, kurio turime ir taip labai mažai. Bilietus į Kasprowy Wierch galima užsisakyti ir internetu (http://www.kasprowywierch.biz/cennik.html ), tada eini be eilės, bet reikia ateiti 15min prieš nurodytą biliete laiką. Mes nežinojome tiksliai nei kurią dieną, nei kurią valandą ten eisime, tai nerizikavome. Bilieto kaina į viršūnę ir atgal kainuoja 64zlotus (apie 15-16 eur). Žmonės masiškai keliasi tuo keltuvu ir visoks kontingentas.
Nuo Kasprowy Wierch šakojasi ir eina daugelis Lenkijos Tatrų trasų, todėl ja keliasi daug kalniečių. Taip pat šioje viršūnėje yra veikiantis restoranas, parduotuvės, daug vietos pasisėdėjimui, lengvam pasivaikščiojimui, todėl, be kalniečių, keliasi labai daug šeimų su vaikais arba tik šiaip viršūnėje praleisti laiką norintys žmonės. Keltuvas uždaras, veikia kaip didelė kabina slystanti lynu. Vienas keltas kyla, kitas leidžiasi. Vienu metu kelia apie 30 žmonių ir kėlimas vyksta kas 5-10 min.
Pats pasikėlimas yra per 2 etapus. Pradžioje pakylama į vieną lygį, tada pereinama į kitą. Vėl persėdama į kita keltuvą ir keliamasi iki viršaus. Gavus bilietą, nurodomas nusileidimo laikas. Laiko duodama 1,3 val. Tam, kad sureguliuoti žmonių srautą. Na mums su tuo 1,3 val nei ką, nei ko ten. Einame klausti informacijos į kasą: ką daryti, mums reikia daugiau laiko. Numojo ranka kasininkas, supratome – būkite kiek norite, čia šiaip sau, rekomenduotinas laikas nurodytas.
Viršūnėje žmonių širšalinas, kur tik galima prisėsti, visur sėdima. Tačiau, jei nekreipti dėmesio į žmonių minią, šeštadieninį laisvalaikį praleisti čia tikrai smagu, nes vaizdai labai gražūs. Kalnai truputį žemesni nei Slovakijoje, bet užtat žymiai žalesni, švelnesni. Žalios spalvos keičiasi įvairiais atspalviais. Svarbiausia, ne kopi į kiekvieną viršūnę atskirai, o eini kalnų ketera, kuri taip pat yra ir Lenkijos – Slovakijos pasienis.
Panorama atsiveria ir į vieną, ir į kitą pusę. Į vieną pusę slėnyje matosi Zakopanė, žemuma, o kitoje pusėje atsiveria įspūdinga panorama į visus Aukštuosius Tatrus, esančius Slovakijos dalyje. Slovakijoje tokią panoramą sunkiau pamatyti, nes vienas kalnas užstoja kitus kalnus ir yra ribotas matymo laukas, nors ir begalinės erdvės. O čia toks vaizdas, kad iš pusiau paukščio skrydžio matosi visas kalnų masyvas.
Pats ėjimas labai nesudėtingas, pradžioje labai gerai sudėlioti iš akmenų takeliai, kurie tai kyla į kokią viršūnytę, tai šiek tiek leidžiasi. Mūsų šios dienos planas įkopti į Šwinica viršūkalnę. Nuo Kasprowy Wierch iki Šwinica eina raudona trasa, nuorodos rodo keliavimo laiką apie 2 val. Vasaros trasų spalvos , priešingai nei žiemos slidinėjimo trasos, nenurodo trasų sudėtingumo. Pavyzdžiui juoda trasa, tai nereiškia, kad ji bus sudėtingesnė nei kokia žalia. Paprasčiausiai trasoms suteiktos spalvos ir tiek, neturint minties apie jų sudėtingumą.
Iki Šwinicka Przelecz (aukštis 2051 m) keliavimas tikrai paprastas, vienas malonumas eiti koja už kojos ir grožėtis vaizdais. Iki jos nueinama per 1 valandą neskubant. Nuo jos prasideda kopimas į Šwinica viršūkalnę (aukštis 2301 m). Avalynė čia jau geriausia būtų kalninė arba bent jau sportbačiai kietesniu, grublėtu padu. Užkopimui reikia apie 1 valandos.
Pradžioje nėra labai sudėtinga, bet yra pastovus kilimas aukštyn. Vėliau prasideda vietomis grandinės, kuriomis gali prisilaikyti, gali ir ne. Dar vėliau – vien tik grandinės, tik kurių dėka išvis kopi aukštyn. Lipant viršun kamuoja tik vienintelė mintis, o kaip reikės nulipti žemyn. Nes pasižiūrėjus, kaip kiti nulipa – keturiom, čiuožia ant sūbinės – linksma nesidaro.
Bet jei pasitaiko koks vietinis vaikinukas, matyt užaugęs kalnuose, tai bėga į tą kalną kaip kalnų ožys, pasišokinėdamas ir nereikia jam išvis jokių grandinių. Ir gąsdinomės be reikalo, nebuvo sunku nusileisti. Paprasčiausiai ėjome atbuli, pilna pėda prie akmeninio šlaito, prisilaikydami už grandinių.
Nusileidusi pagalvojau, kad užsidėjau sau pliusiuką, pabandžiau kopimą su grandinėmis ir užteks! Bet po trijų dienų jau mąsčiau: kaip būtų gerai dar kartelį tomis grandinėmis praeiti…
Nusileidus atgal iki Šwinicka Przelecz, supratome, kad į paskutinį kelto nusileidimą ir vėl nespėsime. Paskutinis keltas leidžiasi 19val, mums liko 15 minučių, o iki Kasprowy Wierch ėjimo 50min. Vėl teks leistis pėsčiomis. Dėl visa ko prožektoriuką turiu. Po vakarykščio naktinio pasivaikščiojimo, suprantu, kad ir šiandien atsarga gėdos nedarys. Svoris nedidelis, galima ir pasitampyti jį kartu su savimi.
Nuo Šwinicka Przelecz yra nuoroda leistis žemyn juoda trasa iki Hala Gasienicowa. Trukmė apie 1 val. Hala Gasienicowa – tai kaip Slovakijoje chatos, tik jos Lenkijoje būna žemumoje ir daugiau pramoginės. Taigi 1 valanda, chata matosi tolumoje žemai, tai jau nuo jos į Kuznice, iki kurios mums reikia ateiti, tikrai bus nebetoli. Pradžioje nuo kalno gana status leidimasis žemyn, bet labai gražūs vaizdai atsiveria į ežeriukus, o saulei leidžiantis kalnų spalvos buvo pasakiškos.
Vėliau trasa ėjo beveik viename lygyje, nebebuvo jokių aukštyn žemyn. Takelis vedė palei ežeriukus, per pačią slėnio apačią. Augmenija neaukšta, kur krūmelis, kur kalnų pušelė. Gėlytės žydi, per čiurlenančius upelius sukloti akmens luitai, padaryti takeliai, jautiesi lyg kokiame botanikos sode.
Sumerkėme kojas į šaltą ežero vandenį, gaivinamės, ilsimės, mėgaujamės pasakišku grožiu ir ramybe.
Taip koja už kojos priėjome Hala Gasienicowa, kur užsukome pavalgyti. Spėjome vos vos, nes virtuvė dirba iki 20 val, vėliau parduodami tik gėrimai. Žmonių devynios galybės, pilna tiek kieme, tiek viduje. Visi grįžinėja iš kalnų, kas apsistojo chatoje. Saulė sparčiai leidosi žemyn ir mes, kaip ir daugelis, pradėjome pakuotis daiktus, kad su šviesa dar spėtume kiek nueiti.
Nuo Hala Gasienicova į Kuznice pradeda eiti mėlyna trasa. Kiek liko iki Kuznice dar nežinome, bet labai tikimės, kad nedaug. Ir, o varge, priėjus nuorodą, joje nurodytas atėjimo laikas į Kuznice dar už 1,35 min. Kol pilnai nusileido saulė, kol buvo atviros vietos, kol trasos akmenys buvo tvarkingai sudėlioti – buvo dar vienas malonumas keliauti.
Malonus ir gaivus oras, žaluma aplinkui. Sparčiai mus vis kartas nuo karto lenkė kiti keliautojai. Ėjo jie tikrai sparčiai, nebimbinėjo, ne taip kaip mes nuo ” gėlytės prie gėlytės”. Matosi, kad nebe pirmą kartą keliauja šia trasa ir tokiu vėlyvu laiku. Žino, kas laukia.
Nuo Hala Gasienicowa paėjus link Kuznice apie 30min, priėjome T formos sankryžą, kurioje buvo dvi nuorodos į Kuznice. Viena į kairę, kita į dešinę. Abi po 1 val laiko. Kol neapsisprendėme, prisėdome ant suoliukų, kurių šioje vietoje yra įrengta. Žemėlapiuose ši vieta turėtų žymėtis kaip regykla. O kai mes priėjome šią vietą, kaip tik buvo pats saulės nusileidimas. Mes ramiai palydėjome saulę, nes vaizdas buvo nuostabus, panorama saulėlydžio šviesose kerinti. Mus aplenkė dar viena keliautojų grupė ir mes tikriausiai likome paskutiniai.
Kelią mes pasirinkome į dešinę, mums ji pasirodė gražesnė, kalno viršumi, miškas toliau, o kai taip smarkiai temo, mums ir šiokia tokia šviesa buvo reikalinga. O į kairę leidosi gana stačiai ir tiesiai į mišką, kuriame jau buvo tamsu. Tačiau labai greitai ir čia įėjome į mišką. Sutemo pilnai, o trasa pasidarė siaubinga. Toks vaizdas, kad atvažiavo su sunkvežimiu ir papylė krūvas stambių ir aštrių akmenų. Jei einat miško takeliais tikėjomės minkšto, eglių spygliais nusėto keliuko, tai teko keliauti sudėtingiau, nei kopti į kalną. Kiekvieną žingsnį teko sekti kur dedi koją, nes kitaip gali nusilaužti sprandą. Visas kūno svoris perėjo į kelius, nes pastovus leidimasis nuokalnėn darė savo. Akmenų aštrumas pradėjo jaustis net ir per kalninius batus.
Aklina tamsa lėtino ėjimo tempą, o prožektoriaus šviesos pridėjo papildomus šešėlius, kurie ėjimą darė visai nejaukų. Laukiau tik vieno, kad tik greičiau pasibaigtų ta trasa. Gal būt mums reikėjo pasirinkti kitą trasą, į kairę? Gal ji nebuvo tokia akmenuota? Dabar jau nepatikrinome, belieka spėlioti. Trasa išvedė prie keltuvų apačios, džiugu buvo matyti gatvės šviesas, bet mums asfaltu liko keliauti dar 3 kilometrai. Kojos prašėsi skubaus poilsio…Todėl pamačius gatvėje taksi, jis buvo mūsų išsigelbėjimas. Kaina 5 zlotai žmogui, į derybas neina, net dėl sportinio intereso :). 12 valanda nakties ir mes savo viešbutėlyje. Taip neplanuotai gavosi, bet 2 dienas iš eilės teko iš kalnų grįžti naktimis. Jei ne tie siaubingi akmenys, būtų buvę net labai smagu.
Dienos reziumė: žingsniamatis rodo, kad šiandien pražingsniavome apie 17 kilometrų ir neskubant užtrukome apie 15 valandų (tame tarpe ir 2,3 val laukimo prie keltuvų bei 1 val poilsio Hala Gasienicowa).
Ankstesnį šios kelionės pasakojimą galima perskaityti čia:
wayway/slovakija-aukstieji-tatrai-nuo-strbske-pleso-sturmuojame-kalno-virsune-predne-solisko/
wayway/slovakija-aukstieji-tatrai-nuo-stary-smokovec-link-kriokliu-naktinis-pasivaiksciojimas/