Netikėtas savaitgalinis apsilankymas Latvijos ir Lietuvos pasienyje esančioje Papėje maloniai nustebino, nes tai tikrai buvo netikėta. Pradžioje – tai netikėta ir visiškai neplanuota kelionė. Nesiruošta, nepasidomėta, ką ten galima veikti ir ką pamatyti. Vėliau nustebimas, nes buvo netikėta, kad ten galima tiek daug nuveikti ir pamatyti.

Apie Papę buvau girdėjusi tik tiek, kad randasi keletą kilometrų už Šventosios, kirtus Lietuvos – Latvijos pasienį. Tai yra kaimas, kuriame nuo tarybinių laikų likusios vasaros poilsinės stovyklavietės, lietuvių labai pamėgtos. Ir dar, kad lietuviai masiškai supirkinėja Papėje žemes iš latvių ir statosi namus ant jūros kranto. Tuo visos žinios ir baigėsi.  Būnant Šventojoje, idėja aplankyti Papę kilo spontaniškai, todėl teko keliauti ir be GPS (be šiuolaikinių technologijų! Kas šiais laikais atrodo nebeįmanoma 🙂 ), ir be jokių kitų žmonių patarimų, ką ten veikti.

Liūdnoji dalis kirtus Latvijos sieną – mus pasitiko intensyvūs kelio darbai. Tačiau ateityje bus nuostabus, platus ir vaizdingas kelio ruožas. Linksmoji dalis prasidėjo pamačius kelio ženklus su nuorodomis į artimiausius miestelius. Būdamas Latvijoje gali aplankyti Lietuvą arba tiksliau NIDĄ, arba pabuvoti Prancūzijoje, aplankant populiarų Prancūzijos kurortą NICĄ. Ir tai beveik tiesa, nes vietiniai miesteliai vadinasi būtent tokiais vardais. Tik tiek, kad jie Latvijoje.

Nuo pagrindinio kelio pasukus kairėn, tenka važiuoti apie 8km žvyrkeliu, kol pasieki pajūrį, kuriame ir yra Pape. Judėjimas pakankamai intensyvus ir pravažiuojančios mašinos išskirtinai tik su lietuviškais numeriais. Pasijausti atsidūrus kitoje valstybėje nėra šansų. Tačiau neprivažiavus Papės jau maloniai nustebina informaciniai turistiniai ženklai. Rodosi pats Latvijos pakraštys, Latvijos Sibiras, tačiau turistinė infrastruktūra sutvarkyta puikiai. Bent menkiausiai lankomas objektas bus pažymėtas, sudaryti maršrutai keliavimui pėsčiomis, dviračiu ar mašina, nurodyti kilometrai ir sužymėtos trasos.

Įvažiavus į Papės miestelį randame tik kelis namus. Iš karto kilo klausimas: palauk, tai kur tie lietuvių naujieji namai? Kur jie čia važiuoja atostogauti, jei išviso tik kokie trys keturi pastatai stovi? Mano suvokimu ir bendru įsivaizdavimu, tai turėjo būti kažkokia gyvenvietė ar miestelis, kuriame bazuojasi lietuvių naujakuriai. Gal kažkas panašaus į Šventąją, tik kelis kartus sumažintas variantas.

Kaip vėliau paaiškėjo ir ką pamatėme, tai nebuvo mums šiais laikais Lietuvoje įprastas miestelio ar gyvenvietės suvokimas. Pape – tai išlikęs grynai senovinio kaimo stilius, kai namai išmėtyti po teritoriją. Ir tik kur ne kur  namai turi šalia kitus kaimynus. Nėra namai ir nutolę vienas nuo kito per kilometrą, bet pakankamai, kad galėtum jaustis gyvenantis lyg ir vienkiemyje, bet tuo pačiu žinant, kad netoliese yra kitų gyventojų. Čia nėra jokių barų, klubų ar kioskelių su kinišku šlamštu. Tačiau, kad ir kaip keistai bei prieštaringai atrodytų, yra labai aukšto lygio civilizacija beveik visiškai laukinėje gamtoje.

Ideali vieta pabėgti šiuolaikiniam žmogui nuo miesto šurmulio, bet ir tuo pačiu neprarandant įprasto komforto. Čia tikrai galima pasijusti lyg būtum nusikėlęs kelis šimtus metų atgal į senovę, nes net šiuolaikiniai naujos statybos namai puikiai įsikomponavę gamtovaizdyje ir jų net per daug nepastebi. Gal vietomis, bet tai neerzina.

Kad jau atvažiavome į patį centrą, tai nuo čia ir pradėjome savo ekskursavimą. Arba tiksliau kaip atvažiavome pagrindiniu keliu, tai ir važiavome iki jūros, kol baigėsi kelias. Pasibaigus keliui palikome mašiną stovėjimo aikštelėje ir nuėjome jūros link, iki švyturio.  Papės švyturiui yra virš šimto metų ir jis įtrauktas į saugotinų paminklų sąrašą. Jo aukštis 22metrai, o nuo kitų Latvijos švyturių išsiskiria dar ir tuo, kad jis yra arčiausiai jūros nei visi kiti. Mašinų stovėjimo aikštelė pilna mašinų, kemperių, tačiau paplūdimyje žmonių nei gyvos dvasios. Tą dieną daug kartų teko patirti tą jausmą lyg būtume vieninteliai žmonės šioje žemėje. Pagrindinis kelias pilnas judėjimo, pravažiuojančių mašinų. Namų kiemuose pilna mašinų. Tačiau žmonės kažkur dingę, išsisklaidę. Per visą dieną teko sutikti tik keletą žmonių.

Nuo švyturio pasukome lankyti šiaurinę Papės dalį. Čia ir išvydome šiek tiek daugiau namų, pravažiavome kempingą “Pūkarags”, viešbutį. O po dešine kelio puse netikėtai teko pamatyti besiganančius laukinius arklius. Pradžioje mintis kilo, kad tai vaizduotės vaisius ar apsirinku – iš kur čia gali ganytis laukiniai arkliai. Gal paprasčiausiai sumaišiau išvaizdą? Gaila, kad nesumojau jų tuo metu nufotografuoti.

Tik vėliau sužinojome, kad 1999 metais Pasaulio gamtos fondas prie Papės apgyvendino pirmuosius laukinius arklius, kurie čia kuo puikiausiai adaptavosi ir sėkmingai gyvena. Jų teritorija aptverta, nors kartais vis tiek pasiseka ištrūkti į laisvę. Pasimėgauti tenka tik tol, kol juos sugaudo ir vėl grąžina į aptvarus. Tačiau ne taip sėkmingai sekėsi su kitais gyvūnais. Kai neblogai pasisekė su laukiniais arkliais, vėliau buvo atvežta stumbrų ir taurų. Jie čia pritapo, bet pabėgo į laisvę ir sugrąžinti jų nepavyko. Todėl kažkur tie milžinai klajoja, gal net ateina į paplūdimį.

Taip važiuojame, kol atsiremiame į naujai įrengtą sodybą ir toliau eina tik miško keliukai. Ant medžio randame ženkliuką, nurodantį kelią link apžvalgos bokšto. Todėl toliau keliaujame pėsčiomis. Ženklinimas puikus, išklysti iš kelio negali. Už kokio kilometro pasiekiame patį bokštą. Lietuvoje per pastaruosius keletą metų pristatyta naujų, vienas už kitą įdomesnių. Čia žymiai paprastesnis ir ne toks aukštas, bet puiku, kad faktiškai iš nieko, padaryta begalė lankomų vietų. Nuo bokšto vaizdas atsiveria į laukų panoramą. Jūros per medžius nesimato. Čia sutinkame ir pirmuosius žmones. Kaip jau ir savaime aišku – lietuvius.

Pakeliui randame kitokių miško keliukų ženklinimų – žalias ąžuolo lapas. Pabandome pakeliauti ir jais. Kažko įspūdingo ir nepakartojamo nepamatome, bet visai puiku pakeliauti jaukiais pušynais. Įdomu, kad šitaip sužymėtas bet kuris nors šiek tiek vaizdingesnis takelis. Lietuvoje mums dar neteko matyti tiek kokybiškai sužymėtų trasų, nors gal kur ir pas mus yra?

Pavaikščiojus kelis kilometrus miškais, aplankius jūrą, grįžtame link mašinos ir metamės į priešingą, pietinę Papės dalį. Norint ją aplankyti, tenka išvažiuoti iš pačios Papės, tuo pačiu keliu, kuriuo atvykome. Privažiavus stulpą su daugybe nuorodų visomis kryptimis į lankomus objektus, pasukame į dešinę. Pradžioje matomi tik pliki laukai su skelbimais apie parduodamas žemes (lietuvių kalba), bet greitai privažiuojame pušyną, kurio pradžioje puikuojasi medinė žvejo skulptūra.

Eilinė skulptūra, senovės latvių žvejo. Būtent latvio, nei kiek nesuabejojame. O vėliau sužinome skulptūros atsiradimo istoriją, kurią papasakojo vietinė moteris. Žvejo skulptūrą pastatė lietuviai, pagal savo įsivaizdavimus, kaip atrodė latvių žvejys. Į tą tarpą papuolėme ir mes. Kažkokiu būdu susiformavęs klaidingas vaizdas, kaip jis turėjo atrodyti. Pasirodo ši skulptūra visiškai neatitinka jokių latvių žvejo išvaizdos kriterijų, o savo drabužiais išvis nueita į lankas. Kaip ir nauja lietuvių atnešta tradicija kiemo tvoras tverti tinklais arba storomis virvėmis. Lietuviai stengiasi būti autentiški, tačiau tokios tradicijos žvejų kaimuose nebuvo. Tačiau latvė juokavo: baigiame priprasti ir pradedame priimti kaip savo kultūrą.

Taigi, nuo to įsimintino žvejo prasideda Papės Kionių kaimas, kuriame yra išlikę keletas senųjų žvejų ūkininkų sodybų. Kiekviena sodyba turi savo pavadinimą, jos yra saugomos valstybės ir šis žvejų kaimas yra paskelbtas nacionaliniu architektūros paminklu. Toks kaimas yra unikalus, retenybė ne tik Latvijoje, bet ir Europoje. Tose išskirtinėse sodybose iki šių laikų yra gyvenama, jas lankyti galima tik pagal išankstinį susitarimą su šeimininkais. Ir šeimininkai greičiausiai šiuo metu yra lietuviai.

Vienoje iš šių sodybų, pavadinimu “Vitolnieki” yra įrengtas muziejus. Dar nesenai čia buvo gyvenama, tačiau čia gyvenusi moteris nusprendė sodybą padovanoti valstybei, kaip istorinį objektą. Todėl dabar Papė turi muziejų. Muziejaus lankymas nemokamas, jame yra rengiami koncertai, šventės. Mus pasitiko jauna kalbi moteriškė, kuri kartu su vyru yra kaip muziejaus gidai arba prižiūrėtojai. Kadangi be mūsų žmonių daugiau nebuvo, o vienai nuobodu sėdėti, tai leidomės iki valios šnekėti apie viską – tiek apie muziejų, istoriją, tiek apie dabartinį Papės gyvenimą su lietuviais.

Liečiant ne tokius senus tarybinius laikus, Papėje gyveno apie 2000 žmonių, buvo antras pagal dydį Latvijos žvejybos ūkis. Papė pirmoji Latvijoje įsirengė rajono vaikų darželį, pasistatė vidurinę mokyklą. Žodžiu, keliasdešimt metų atgal vyko veiksmas, virė gyvenimas. Ne toks jau pasirodo buvo Sibiras. Šiuo metu Papėje gyvena tik 12 pastovių gyventojų. Daugiau tik savaitgaliniai gyventojai. Dabar net sunku įsivaizduoti, kur galėjo gyventi tiek žmonių, nes nėra likusių gamybinių pastatų, namų, neskaitant vieno kito apleisto griuvėsio. Arba, kad čia kažkada vyko intensyvi žvejyba, pakrantės buvo pilnos žvejybinių laivų? Šiuo metu tai visiška ramybės oazė: paukščiukai, drugeliai ir jūros ošimas.

Nuo muziejaus važiavome tolyn, kol baigėsi kelias ir radome vėl daug nuorodų, kur eiti ir ką pamatyti. Palikome mašiną ir toliau keliavome vėl pėsčiomis link Nidos. Taip miško keliuku, už kokių 3 km priėjome nuorodą į apžvalgos vietą “Nidas purvs”. Reikėjo šiek tiek paėjėti kairėn, kad pasiekti nedidelį apžvalgos bokštelį, nuo kurio atsiveria vaizdas į laukinius durpynus.

Vaizdas panašus į tundrą, kiek akys mato plikas laukas, apaugęs viržiais ir samanomis su kur ne kur augančiu medeliu ar krūmeliu. Toks labai egzotiškas reginys.

 Padarę trumpą atokvėpio minutėlę, keliavome tolyn. Muziejininkė rekomendavo pasiekti apžvalgos vietą, esančią netoli Nidos, kur susijungia pelkė su jūra. Minėjo, kad esant tam tikram bangavimui, būna įspūdingas reginys, kai baltas jūros smėlis maišosi su tamsiomis durpėmis. Ir iš vis sunkiai suvokiama, kad šalia jūros, kur vien tik smėlis, gali šalia būti pelkės, durpės, ežerai.

Bet mes tikslo nepasiekėme. Sutikome lietuves moteriškes, keliaujančias iš Nidos į Papę, bet jos sakė, kad nepraėjo nieko panašaus. Įvertinome, kad mes šią dieną nukulniavome nemažai kilometrų, o nežinant tiksliai, kad rasime ko norime, nueiti dar papildomai keletą kilometrų, mums gali būti per daug.

Bet vertinant per šią dieną pamatytas vietas, šioji Papės pusė buvo įspūdingesnė, gražesnis gamtovaizdis ir čia tikrai jautiesi esantis gamtoje, mažiausiai paliestoje civilizacijos. Nors čia sutikome daugiausiai žmonių, bet net jie įsiliejo į laukinės gamtos vaizdą.

Grįžome atgal iki įsimintinojo “latvių žvejo”, palikome šalikelėje mašiną, ir takeliu nupėdinome iki jūros. Kažkur apytiksliai mūsų manymu turėjo būti prieš tai matytos jūroje tilto liekanos. Norėjome jas rasti. Kai pasiekėme jūrą, atsivėręs vaizdas glostė akis. Priėjome vietą, kur Papės vandens kanalas susijungia su jūra.

Nuo jūros pusės kanalas apsaugotas akmenų užtvara, vėjas suformavęs nedideles smėlio kalveles, stipriai banguojanti jūra pilnu pajėgumu varė vandenį į kanalą. Ties jūra kanalo gilis nedidelis, bet brendant per jį, reikėjo jėgų, kad atsilaikyti vandens srovei. Tačiau netoliese jau matėme savo paskutinį šios dienos tikslą.

Tai neaišku ar senojo tilto liekanos, ar sustatytais poliais apsaugotas krantas, bet per jį besiverčiančios bangos vertė žavėtis šėlstančia stichija. Visu kūnu geriame įspūdingą reginį, mėgaujamės vaizdu. Tai paskutinė mūsų aplankyta vieta, nuo kurios baigėme savo dienos nuotykius.

Liko dar daug čia neaplankytų vietų, tokių kaip aukščiausios kopos Latvijoje, Dunikos pelkių takas, šventasis šaltinis arba kultinės apeigų vietos su mitologiniais valstybinės reikšmės kulto akmenimis. O dar kelias aplink ežerą arba ornitologinė Papės stotis su migruojančių paukščių stebėjimo vietomis. Mes linksmai praleidome laiką, tuo labiau, kad nesitikėjome čia nieko rasti, todėl nenuostabu, kad lietuviai okupuoja ši gamtos kampelį. Ar pyksta latviai dėl lietuvių invazijos? Dalis – taip. Nes jaučiasi per vėlai supratę, kad prarado savo žemes ir dabar čia jau lietuvių kolonija. Kita dalis – ne. Nes mano, kad lietuviai sugebėjo Papę prikelti antram gyvenimui, kitaip ji būtų visai išnykusi.