Pagal visą šiaurinę Kretos pakrantę vingiuoja autostrada, kurios ilgis virš 400 km, nors visas salos ilgis tik 260km. Kilometrai susidaro dėl kalnuoto reljefo, tačiau kelias labai puikus ne tik savo kokybe, bet ir puikiais vaizdais.

Praktiškai visą laiką kelias eina palei jūrą, o kitoje autostrados pusėje stūkso kalnai. Daugelyje vietų galimas privažiavimas su mašina prie pat jūros, jokių apribojimų privažiavimui prie vandens nėra.

Kelionę pradedame nuo miestelio Agia Pelagia, kur yra mūsų viešbutis. Miestelis randasi apie 20km nuo Kretos sostinės Herakliono ( Iraklion ), keli kilometrai nuo autostrados, link jūros. Pirmąjį sustojimą darome pravažiavus apie 25km, nedideliame Bali miestelyje.

Miestelis įlankoje, labai jaukus dėl krantinės su promenada, kurioje įsikūrusios kavinukės su vaizdu į jūrą. Maudymuisi vieta taip pat labai puiki, gamtovaizdis puikus.

Bet mūsų pagrindinis tikslas tavera “Golden Sun”, kurioje lankėmės prieš keletą metų ir gėrėme labai skanią frape (graikiška šalta kava, išplakta iki putų). Skani ji čia iki šiol. Barmenas ar pamalonintas, kad mes grįžome po tiek metų dėl frapes, ar visada toks, bet mums viską ruošė labai atsakingai ir kruopščiai. Na meilės tikrai įdėjo.

Frape 2 eur, frape su ledais 3,5 eur, šviežių vaisių sulčių miksas 5 eur. Trumpas poilsis Bali ir lekiame toliau beveik be sustojimų apie 90km iki pagrindinio tikslo – Chanijos, antrą pagal didumą Kretos miestą. Ji laikoma pačiu gražiausiu ir netipišku Kretos miestu.

Chanija anksčiau buvo Kretos sostinė ir Minų dinastijos laikais buvo vienas svarbiausių miestų ir uostų. Šiuo metu senamiestis laikomas vienu gražiausių viduržemio regione. Nuo venecijiečių laikų (13 a.) yra išlikusių beveik ištisų rajonų, kuriuose iki šiol gyvena žmonės. Architektūriniu požiūriu viskas persipynę ir yra mišinys visų kultūrų, kurios tik čia egzistavo.

Jei pirmas pastatų aukštas išlikęs nuo venecijiečių laikų, tai antras aukštas užstatytas jau turkų valdymo laikotarpiu, pagal jų kultūrą. Taip kiekviena čia gyvenusi tauta lipdė pastatus pagal savo kultūrą, kas šiuo metu miestui ir suteikia savitumą bei išskirtinumą. Pagrindinė ir labiausiai turistų lankoma vieta – senasis uostas ir švyturys.

Krantinė vingiuota ir pakankamai ilga ir žinoma nusėta viena šalia kitos esančiomis kavinėmis. Bet tikriausiai kitaip turistinėse zonose ir nebūna.

Čia pat stovi eilė arklių, pakinkytų į karietas, pasiruošę pravežti pėsčiomis keliauti tinginčius arba nuo karščio pavargusius turistus. Žinoma už atitinkamą mokestį.

Pasivaikščioję krantine su bendru turistų srautu, neriame į šoną, į siauras miesto gatveles. Einame neturėdami tikslo, paprasčiausiai mėgaujamės keliaudami tarp vietomis jau smarkiai pagriuvusių, vietomis naujai įkomponuotų namų. Gatvelės vietomis tokios siauros, kad kyla klausimas ar tai vis dar gatvelė ar jau privatus takelis pas kažką į namus.

Taip beklaidžiodami priėjome šiai kelionei nustatytus mūsų kriterijus atitinkančią taverną. Kriterijai šie: taverna neturi būti pagrindinėje turistinėje zonoje, turi būti jauki, tavernoje gaminami Kretos arba graikų tradiciniai patiekalai, o svarbiausia turėtų labai gerus turistų įvertinimus. Taverna „Adespoto“ (Tripadviser įvertinimas 4,5).

Randasi Sifaka ir Melhisedek gatvių kampas, nuo krantinės lengvai pasiekiama einant Archoleon gatve. Atsivėsinimui užsisakome alaus – bokalai atšaldyti, apšerkšnyję. Jau maloniai nustebina – atsakingas požiūris. Užsakome graikiškas salotas (5,5 eur ), skonis nuostabus, net sunku suprasti kuo jos taip smarkia gali skirtis nuo visur kitur anksčiau ragautų.

Ar pačių produktų kokybė, ar kokie prieskoniai ypatingi, bet pirmą kartą teko tokias skanias ragauti, tuo labiau kad iš jų mažiausiai tikėtasi, nes užsakytos buvo, kaip standartinis paprasčiausias užkandis. Sekantis patiekalas įdaryti cukinijų žiedai ir dolmos (kažkas panašaus kaip balandėliai tik susukti į vynuogių lapus)(6,5 eur). Dolmos labai skanios, o cukinijų žiedai mums buvo per švelnūs. Tačiau baklažanų suktinukai su kiaulienos ir sūrio įdaru buvo patys skaniausi (5,5 eur). Taverna tikrai atitinka įvertinimus.

Grįžtant iš Chanijos atgal apie 48km, netoli Georgioupoli, tiksliau reikia sukti į dešinę, į miestelį Asprouliani, kita lankytina vieta Kurno ežeras.

Jis randasi kalno papėdėje, todėl kalnai atsispindi melsvai žydrame ežero vandenyje. Jis yra vienintelis natūralus gėlo vandens ežeras Kretoje. Čia važiuoja daugelis nusimaudyti, kadangi jūros vanduo sūrus, o ne visuose paplūdimiuose yra dušai, tuo labiau jų nerasite laukiniuose paplūdimiuose. Tenka matyti vaizdų, kaip žmonės, norėdami nuošaliai maudytis, vėliau sūrų vandenį nuo savęs plauna iš 5- litrių butelių. Vis išeitis. Arba važiuoti maudytis į ežerą.

Gerai pasidairius, teks pamatyti vandenyje ir vėžlių, kurie sau ramiai plūduriuoja vandens paviršiuje. Grįžus į autostradą ir važiuojant link Retimno ( Rethimnon ) galima rasti daug lengvai su automobiliu privažiuojamų paplūdimių, kurie, kaip retai kur Kretoje, yra gana platūs ir ilgi.

Pats Retimno mietas mums pasirodė vertas tik pravažiavimo pakeliui. Nors miestas kaip ir Chanija turi gilią istoriją, tačiau viskas užstatyta naujai. Krantinėje prie uosto yra išlikusi tvirtovė, o visa miesto pakrantė apstatyta viešbučiais ir nusėta kavinėmis, pilnomis turistų.

Dienai einant į pabaigą grįžinėjame atgal į savo viešbutį dar nepersisotinę įspūdžiais, todėl sugebantys grožėtis nuostabia gamta, kuri lydi mus visą kelią, keliaujant autostrada.

Visas šios dienos maršrutas sudarė apie 300 km.