Šią dieną planuojame nuvažiuoti ne daug, apie 200 km. Pasirinkome mažiau ir lankytinų vietų, todėl galime truputį ramiau važiuoti, nebelėkti akis išdegus. Visgi tai šeimos išvyka. Kadangi vakar nepavyko suspėti aplankyti Vlassides vyninės, tai šiandien nebepaliekame paskutinei minutei kitos numatytos aplankyti vyninės. Tai mes į ją tiesiai – nuo pačio ryto. Vargšai jie ten, nuo 10 ryto tikriausiai tik keliasi, o mes jau prie vyninės durų. Mums vyno prašom…

Taigi keliaujame link Pano Lefkara, kuris toks pusiau kalno papėdėje, bet ir ne žemumoje. Pora kilometrų prieš Pano Lefkarą, po kaire puse yra vyninė Ktima Dafermou. (Tripadvisor 4,8*). Taip pat labai moderni, kaip ir Vlassides, ir žymiai didesnė. Visos jos su puikiomis panoramomis, gaila tik, kad šiuo žiemos metu visi vynuogynai pliki, nėra žalumos. Kaip turėtų puikiai žiūrėtis vasarą…

Vyninė atvira, vaikštome, viduje nei gyvos dvasios. Pašūkaujame. Nieko. Nejau ir čia nepasiseks? Jau išeinant, išlenda apsimiegojęs vyrukas. Nepratęs matyt, kad nuo pat ankstyvo ryto turistai lankytųsi :). Duoda jis mums paragauti kelių rūšių vyno, trumpai papasakoja apie jį. Vynas degustacijoms laikomas labai moderniai: tokia kaip sieninė stiklinė vitrina, kurioje reikalingoje temperatūroje laikomas vynas, kiekvienas vyno butelis su uždara sistema, kad nepatektų oras ir vynas į taures įleidžiamas neatidarius spintos, mygtukų paspaudimu.

Nusiperkame porą butelių. Baltas Xynisteri rūšies vynuogių, kurios yra Kipro nacionalinė vynuogių veislė. Sekantis rožinis, bet jau maišytas su standartinėmis mums įprastomis vynuogių rūšimis. Atkreipiau dėmesį, kad jie mėgsta maišyti keletą veislių vynuogių, grynai vienos rūšies vyno yra mažiau. Vynas nuo 7 eur, brandinti paprastai ar brandinti ąžuolo statinėse, brangesni, nuo 12 eur.

Iš vyninės keliaujame į Pano Lefkara, kuri yra čia pat. Taip pat, kaip ir daugelis miestelių, yra simpatiškas ir turistų lankomas. Šis miestelis daugiau garsėja, kaip sidabro gaminių meistrų ir siuvinėtų rankdarbių  miestelis. Sakoma, kad beveik visi miestelio vyrai yra juvelyrai, o moterys siuvinėtojos. Kaip yra iš tikrųjų dievas žino, bet papuošalų krautuvėlių pilnas miestelis.

Paspoksoti užeiname į vieną kitą krautuvėlę. Keista tik, kad centre, kur dažniausiai viskas būna brangiau, o toliau nuo centro pigiau, tai čia atvirkščiai. Jei toks pat papuošalas centre apie 35 eur, pasiderėjus už 30 eur parduoda, tai giliau miestelyje toks papuošalas kainuoja 135 eur, o pasiderėjus galutinė kaina 75 eur. Gana nemažas skirtumas :). Šiame miestelyje norime aplankyti ir kavinę Tasties (Tripadvisor vertinimas 5*), tačiau ar dėl žiemos sezono, ar dar per ankstyvas metas (buvo apie 11 val dienos), bet kavinė nedirbo.

Todėl nuvykome į netoliese už miestelio esantį alyvuogyną. Pakeliui yra nuorodos į „Olive farm“.  Labai gražioje vietoje įsikūrusi  alyvuogyno šeimininkų sodyba, kurioje jie priima lankytojus, supažindina su savo gaminama produkcija, kurios tikrai labai ne mažas asortimentas. Tai ir aliejai, alyvuogės saldžios ir marinuotos, uogienės, granatų, vynuogių produktai, pati įvairiausia kosmetika su alyvuogių aliejumi ir daug kitokių visokių netikėtų dalykų.

Šeimininkė duoda degustuoti įvairių savo gaminių, trumpai paaiškina apie ūkį. Pati jų sodyba įsikūrusi aukštai, o nuo sodybos leidžiasi šlaitais keli hektarai alyvmedžių. Įrengtas apžvalgos tiltelis, nuo kurio galima apžvelgti visą alyvmedyną, esantį slėnyje ir priešais atsiveriantį kalnuotą kraštovaizdį. Be galo malonus akims vaizdas, kvapą užimanti panorama.

Apsiperkame, prisiperkame lauktuvių. Aliejaus kainos panašios kaip ir visur kitur, tačiau kiti produktai pasirodo mums labai brangūs (lyginant Kipro kainas).  Grįžtant trumpam užsukame į žemutinę Lefkarą (Kato Lefkara). Nedidukas, dar labiau miegantis miestelis nei prieš tai buvę. Panašus į Pano Lefkara, tik žymiai mažesnis ir turistų mažiau lankomas. Leidžiamės nuo Lefkaros žemyn link jūros, į Larnakos druskų ežerą.

Druskų ežeras nepaliko didelio įspūdžio. Šis ežeras kartais būna visai išdžiuvęs, kartai prisipildęs vandens. Šiuo periodu buvo vandeningas. Žmonės čia traukia pasižiūrėti rožinių flamingų. Flamingų buvo ne maži pulkai ir dabar, tačiau jie laikėsi atokiau nuo kranto, todėl įžiūrėti juos plika akimi buvo sudėtinga. Pats ežeras randasi šalia oro uosto, daugmaž plikoje vietoje be augmenijos. Oro uosto pusės dalyje palei ežerą yra įrengtas  pasivaikščiojimo takelis. Nuo čia atsiveria egzotiškas vaizdas į Hala Sultan Tekke mečetę. Nuo ežero pusės mečetė, apsupta palmių, gražiai atrodo. Iki pačios mečetės nebevykome.

Toliau nusprendžiame važiuoti viešbučio link, kur akys mato. Sukame kalnų link, į Trouli miestelį. Manome, paganysime akis į gražius vaizdus, tačiau viename kelio išsišakojime pražiopsome nuorodą ir nusukame kitu keliu. Vaizdai gražūs, baiginėjasi asfaltuotas kelias, prasideda žvyrkelis. Kadangi jis neblogas, tai juo važiuojame toliau. Kelias pradeda siaurėti, kol pamatę dviejų šalių vėliavas viena priešais kitą, suprantame, kad privažiavome Šiaurės Kipro pasienį. Sukame atgal, pagal nuorodas artimiausias miestas Pila, tai važiuojame link jo. Tai visiškai naujas miestas, panašu kad išsiplėtęs Kipro ekonominio klestėjimo laikais, nes pristatyti kvartalai naujų namų, kurių daugelis po Kipro krizės tikriausiai iki šiol pardavinėjami, nes stovi daug tuščių namų su pardavimo iškabomis. Kadangi čia nieko vaizdingo ir gražaus nematome, sukame skersai, jūros link.

Tokiu būdu patenkame į taip vadinamą D. Britaniją. Kipre yra likusios dvi zonos, kurios iki šiol priklauso D. Britanijai. Taigi būnant Kipro saloje per vieną dieną galima aplankyti tris šalis: Kiprą, Šiaurės Kiprą ir D. Britaniją. Buvome girdėję, kad ne visuomet įleidžia įvažiuoti į šią dalį, arba prašo parodyti dokumentus. Arba tai buvo žymiai anksčiau, bet šiuo metu įvažiavimas laisvas, tik daug kur aptvertos teritorijos. Įvažiuojant į šią dalį yra kaip ir muitinės ar posto būdelės, bet šiuo metu tuščios. Važiuojame keliu palei jūrą. Pakrantė paprasta, žvejybinė – nieko įdomaus. Todėl sukame atgal į autostradą ir važiuojame Protaro link. Protare užsukame apsižvalgyti į dar vieną žymų Kipro paplūdimį Fig Tree beach.

Jis pripažintas trečiu Europoje pagal gražiausius paplūdimius. Gražesnis už Nissi paplūdimį, bet nuomonė tokia pati, kaip ir apie Nissi. Vasarą tikriausiai labai gražus, bet ne gamtos požiūriu. Salelė, įlankoje smėlėtas paplūdimys, ant kranto viešbučiai ir barai. Ir auga keletas palmių… Tvarkinga, gražu. Specialiai važiuoti iki jo – neverta. Jei šalia, kaip ir mūsų viešbutis – aplankyti galima. Vasarą jame leisti laiką puiku tiems, kurie mėgsta šurmulį ir masę žmonių. Tačiau žiemos metu čia tuščia, nors maudytis tokiu metu mums lietuviams tikrai įmanoma.

Kipre sausio mėnesį jūroje vanduo siekia apie 20 laipsnių. Normali mūsų jūros vasaros temperatūra :). Ne vėjuotą dieną ne mažai saulėje besikaitinančių žmonių. Sakyčiau nebloga šalis, norint ištrūkti šaltą žiemą iš mūsų krašto kur šilčiau. Turistų yra, bet ne per daug, o ir persiorientuoti keliuose  į priešingą vairavimo ir eismo pusę lengviau, kai nėra tokios turistų grūsties, kaip vasaros sezonu.  Patys kipriečiai labai drausmingi keliuose, gal leidžia sau autostradose kiek viršyti greitį, bet paprastuose keliuose nelabai kas ir lenkia. Jei važiuoji vėžlio žingsniu, tai ir jie velkasi, kol ryžtasi aplenkti. Apie drąstišką vairavimą, mašinų nardymą, staigius manevrus čia matę tikriausiai tik filmuose. O nuomotų mašinų, kurios visos tik su raudonais numeriais, saugosi, kaip mes mokomųjų ir yra labai pakantūs ir atlaidūs vairuotojams, kurie nepratę prie priešingo vairavimo pridaro keliuose visokių keistenybių.