Nusimatė vienintelė šilta ir saulėta diena per mūsų buvimo Milane laikotarpį. Būnant Milane tiesiog nuodėmė būtų neaplankyti Komo (Como) ežero. Tačiau Komo labai didelis ežeras, o jo visos pakrantės nusodintos miesteliais vienas paskui kitą. Kurį rinktis, kai žiūrint į žemėlapį visiškai vienodai rodo kurį. Paskaičius kitų turistų atsiliepimus daugelis renkasi arba Como miestelį, arba Lecco, paskui keliauja į kitus.

Panaršius internete, labai viliojo Lecco (liet. Leko), nes iš jo lengvai, miesto autobusu pasiekiami kalnai.Geras oras, keliantis į kalnus, yra svarbiau, nei trainiojantis po miestus. Jau buvau praradusi viltį, kad šioje kelionėje teks pasiekti kalnus, nes tokiu oru, koks papuolė mums šią kelionę, būtų kvailystė ten keliauti. Todėl prietaringai bijojome džiaugtis iš anksto geru oru, nes vis tiek buvo neaišku ar kels keltuvai į kalnus. Kuo skubiau važiuojame į Milano centrinę stotį, tačiau bilietų kasoje mums aiškina, kad turime važiuoti į kitą, Garibaldi traukinių stotį. Vėl atgal į metro ir ieškome Garibaldi. Nėra toli, metro kokie du sustojimai, bet gaila gaištamo laiko. Pasiseka tik tiek, kad nusipirkus traukinio bilietus (Trenord traukiniai), už kelių minučių turi išvažiuoti mūsų traukinys tiesiogiai į Lecco. Bilieto kaina į vieną pusę apie 5 eur/asm.

Važiavimo apie valandą, tačiau tikėjomės, kad važiuojant mėgausimės vaizdais, bet viskas skendi rūke, kalnų nesimato. Truputį kirba nusivylimo kirminas, na bet rasime ką veikti ir be kalnų. Iš stoties mes pirmu taikymu pačia plačiausia gatve tiesiai. Na jos dažniausiai išveda į centrą. Kuo arčiau centro, tuo daugėja žmonių, o konkrečiau sportiškų vyrų. Pilnas miestas su šunimis. Sekmadienis. Kažkas čia vyksta… Einame ir mes link tos masės. Taip išeiname į ežero krantinę, kurioje vyksta bėgimo maratonas. Todėl ir pilnos gatvės vyrų, nuo paties ryto išskubėjusių į varžybas.

O šunys tik prie to paties, pasivaikščioti išvesti. Bet tokį kiekį vedžiojamų šunų, pas mus Lietuvoje gali pamatyti tik vykstant šunų parodoms, netoli įėjimo vartų. Lietuvoje gatvėse neteko niekada tiek daug matyti. Ir tokia tolerancija šiam reikalui matyti, kad negaliu nekomentuoti ir nelyginti šio skirtumo su mūsų šalimi. Jei Lietuvoje žmogus mieste vedasi šunį, tai dažniausios reakcijos:  išgąstis, pyktis, panieka arba stengiasi apeiti ratu. Žodžiu yra išsigąsdinę iš anksto. Tik vienas kitas reaguoja neutraliai arba džiaugsmingai. Italijoje apie šunų antsnukius matyt niekas nėra girdėję. Vienas vedasi už pavadėlio, sekančio šuo palaidas bėgioja. Kito tamposi į visas puses, trečio loja ant kiekvieno praeinančio – žmonių reakcija nulinė. Jie paprasčiausiai visi vaikšto ir dėl nieko nesinervuoja.

Mes pavaikštome po miestelį, einame į krantinę. Koja už kojos palei ežerą, stebime varžybas, vėl paeiname. Sustojame vienoje prieplaukoje padaryti keletą nuotraukų. Fotografuojame ežerą, miestelį ir tik vienu metu kaip kokia apvaizda iš dangaus pasimato kalnų viršūnės. Tik tada suvoki, kad visas miestelis yra apsuptas kalnų, yra tiesiog jų papėdėje. Tik prieš tai esantis rūkas neleido suvokti, kokioje gražioje vietoje randamės. Rūkas tiesiog akyse sklaidėsi.

Mes kuo skubiai nešėmis atgal, link traukinių stoties, ieškoti autobuso, kuriuo galėtume nuvažiuoti iki keltų į kalnus. Netoli stoties esančioje gatvėje Via Montello yra stotelė, kurioje stoja autobusas Nr.5. Nesvarbu kurioje gatvės pusėje įlipti, nes čia pat autobusas sukasi ir veža vėl atgal į kalnus. Mes bilietus pirkome tiesiai autobuse esančiame bilietų automate. Galima tik viena kaina 2 eur. Kiek žinojau iš anksčiau, tai bilietas į vieną pusę 1,30 eur, o jei pirmyn – atgal 2 eur. Ant bilieto niekur nebuvo užrašyta ar čia į abi puses, ar čia bilietai pabrango, o ir per daug nesukom galvos.

Važiuoti reikia iki galutinės stotelės FUNIVIA P.ERNA. Autobusas išleidžia mus aikštelėje prie pat keltuvo. Nusiperkame bilietus į abi puses (9 eur). Keltuvai dirba 8.30 – 12.30, pertrauka, 14.30 -17.30val. Esant blogam ir vėjuotam orui – nekelia. Per kelias minutes pasikeliame į Piani d’Erna kalną.

Rūko likę tik vos keli ruoželiai, saulė jau ryškiai šviečia, vėjelio jokio – oras pasaka. Nuo pat pirmų žingsnių vaizdai pakeri. Kur bepasisuksi nuostabi panorama, nebežinai ar čia viską pulti fotografuoti, ar čia pirma mėgautis akimis ir kūnu visu tuo grožiu.

Sniego virš kauliukų. Vis dėlto dar ne vasara. Pasirenkame pačią trumpiausią trasą Croce Pizzo d’Erna. Trasų žemėlapis yra viršuje, pakilus keltu į viršų. Tai labai nesudėtinga ir trumpa trasa. Ji eina Ernos kalno keteros viršumi ir yra visa panoraminė. Vaizdai iš visų pusių nuostabūs, gėrėkis kiek širdis geidžia.

Grįžus atgal užsukame į kalnų restoranėlį Trattoria bar Milani. Tokiame gražiame gamtovaizdyje tiesiog neįmanoma neatsigerti kavos. Prie baro prašome baltos kavos. Barmenai per kelis kartus perklausia, gal espresso, o ne baltos kavos? Ne, ne – mums „cafe macchiato“. Normalus italas po pietų negers jokios baltos kavos, šią taisyklę žinau iš anksčiau. Na bet ką dabar padaryti, kad mes laaabai norime baltos kavos?

Italai barmenai nuoširdžiai juokiasi iš mūsų, mes kvatojame kartu, skėsčiojame rankomis, bet dar kartą patvirtiname, kad mums reikia kavos tik su pienu. Kai paruošia kavos, paprašome poros taurelių grapos užpiltinės (stiprus alkoholinis gėrimas). Jau čia italams akys ant kaktos šoka. Grapos? Rodo rankomis, kad blogai bus, galva suksis. Tiek to, tegul sukasi. Mums ji ir taip nuo vaizdų ir emocijų sukasi.

Išsinešame savo gėrimus gerti į kiemą. Gal tiems italams ir suka vidurius nuo baltos kavos su grapa, bet mums tai kaifas nerealus. Oras ir vaizdai kerintys, kava su grapa nuostabiai gerai nulenda gerkle žemyn, galva tuščia kaip puodynė, stadija „man viskas dzinnn“… Širdis dainuoja ir niekur nenoriu iš čia eiti. Relaksuoja visi aplinkui, kas gurkšnodami kokius gėrimus, kas degindamiesi šezlonguose.

Tačiau idilę pradėjo jaukti atslenkantis rūkas. Kaip jis netikėtai pradingo, taip jis staiga per kelias minutes atėjo. Čia švietė saulė, o po minutės nebegalėjai matyti netoliese esančių žmonių. Rūkas kalnuose irgi buvo savotiška egzotika, džiugu tik tiek, kad mes ne kalnų trasoje, o netoli keltų.

Čia pat relaksavę žmonės rekordišku greičiu susipakavo ir nuskubėjo leistis žemyn. Nepavydžiu likusiems sudėtingesnėse trasose, nes kelių metrų atstume nieko nebesimatė. Kadangi mes emocijų pasikrovėme iki sočiai, tai be jokio liūdesio galėjome leistis taip pat žemyn. Leidžiantis keltu jausmas buvo toks, lyg būtum panardintas į pieną – su lyg kelto langais matomumas baigėsi, už stiklų balta balta be jokio tarpelio.

Bet koks džiaugsmelis buvo, kai nusileidus apačioje jokio rūko, o skaisčiai šviečia saulė. Kai sulaukėme savo autobuso, rodome vairuotojui savo bilietus ir klausiame: ar galioja jie mums atgal, ar reikia naujus pirkti? Nežiūri jis į tuos bilietus, tik ranka numojo, eikite sėstis. Todėl negaliu pasakyti ar jie mums tiko ir atgal, ar paprasčiausiai geraširdis vairuotojas papuolė.

Atvažiavus į miestą išlipame ten, kur įlipome ir vėl traukiame į centrą. Centre atmosfera pasikeitusi. Sekmadienio vakaras, oras nuostabiai geras ir pilnos gatvės jau ne pavienių vyrų, o šeimomis, poromis. Žmonės pasipuošę, neskubantys, išėję savęs parodyti visuomenei. Dabar tikrai ne turistinis sezonas ir turistų mažuma, todėl gatvėse praktiškai vietiniai. Pribloškia kokia masė žmonių vaikšto mieste, ežero krantine. Kavinės nugultos lankytojais, kas plepa vidury gatvės susitikę pažįstamus.

Miestelis nedidelis ir tikrai toks vaizdas, kad į gatves išėjo visi, kas tik jame gyvena. Jei per ankstesnes dienas lėkėme, kad tik kuo daugiau pamatyti, tai čia šliaužėme krantinės promenada truputį kontūzijos būsenoje. Neaišku tik ar dėl kalnų įtakos, ar dėl aplinkinės atmosferos, kuri mus taip paveikė.

Saulei besileidžiant supranti, kad vis tiek teks kažkada iš to miestelio išvažiuoti, todėl nebėra prasmės tempti į naktį. Su dideliu gailesčiu sėdame į traukinį, kuris veža mus atgal į Milaną. Milanas puiku, bet kaip bebūtų, tie maži Italijos miesteliai turi savo aurą, turi kažką, ką reikia pajausti.

Apie tai, ką aplankyti Milane galima perskaityti čia: italija-nenuspejamas-milanas-1-dalis

Apie tai, ką aplankyti Bergame galima perskaityti čia: italija-bergamas