Būna dienų, kai nori važiuoti, keliauti ir tau visiškai nesvarbu kur. Tada pradedi ieškoti skrydžių. Ir ieškai, kas pigiausia, kur dar nebuvai. Tokią paieškų dieną pigiausią radau skrydį į Milaną -15 eur pirmyn. Gera kaina, nieko nepasakysi. Na, bet grįžti tai kainos prasideda nuo 250 eur. Kaip ir nebe kas. Gerai pamąsčius, kilo mintis, o kodėl nesurizikuoti ir pirkti tik pigųjį bilietą. O paskui reikės sugalvoti kaip grįžti atgal pigiau. Gal ir bilietai po kurio laiko nupigs…

Rizika pasiteisino, nes po kelių dienų, prisijungus prie Ryanair puslapio, norėjosi šokinėti iš džiaugsmo, nes skrydis atgal jau kainavo 17 eur. Taigi beliko tik gauti sąlyginai pigiai apsigyventi. Viešbučio užsakymas buvo paliktas paskutinei minutei irgi bandant laimę. Sezono metu gal ir nebūčiau taip rizikavusi, bet kovo mėnesį galima buvo rizikuoti. Todėl likus kelioms dienoms iki skrydžio pavyko gauti su labai gera nuolaida 3* viešbutį (Hotel Lugano), centrinėje miesto dalyje, šalia metro stotelės, nes tai buvo vienas pagrindinių kriterijų renkantis viešbutį, už tikrai puikią kainą – 130 eur asmeniui 5 nakvynėms.

Planas buvo skirti Milanui vieną ar pusantros dienos, visas kitas dienas keliauti traukiniais po Lombardiją, per daug nenutolstant nuo Milano.

Kadangi buvo vėlyvas skrydis, tai pirmoji diena tebuvo apsigyvenimas viešbutyje ir poilsis prieš sekančią dieną. Taigi nuo ryto šokame į rūbus ir, kaip tikriausiai visi turistai atvykę į Milaną, pradedame nuo Duomo katedros. Nors katedra nuotraukose buvo matyta šimtus kartų, bet realiai ją matant, vis dėlto gniaužia kvapą. Ji tikrai labai įspūdinga. Kaip bebūtų, bet ji ketvirta pagal dydį katedra visame pasaulyje. Statybos darbai pradėti dar 1385 metais ir truko apie 600 metų. Aš pasakyčiau, kad stato ją iki šiol. Žinoma, dabar niekas nekeičia jos architektūriniu požiūriu, bet katedros restauracija vyksta pastoviai. Katedra pastatyta iš marmuro, kuris nuo oro sąlygų pastoviai trūkinėja, todėl visą laiką kurioje nors vietoje vyksta katedros remontas.

Su oru mums žiauriai nepasisekė. Standartiškai tokiu laiku Milane turėjo būti tikras pavasaris, bet tą dieną visoje Italijoje snigo, net ir pietiniuose regionuose, kurie išvis nematę sniego. Žiūri užvertęs galvą į Duomo katedrą, o sniegas lipdo akis. Bet nesėdėsi juk viešbutyje. Teks kentėti. Ir negalioja posakis, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga. Per blogą orą Milane daugelis objektų buvo uždaryti, nes slidu, baisu ir taip toliau.

Pagrindinis tikslas Milane buvo užsikabaroti ant Duomo katedros terasos, o ji dėl blogų oro sąlygų uždaryta. Viduje sau pasiburnoji, kad viskas taip puikiai ir sklandžiai sekėsi, o dabar ech… pyp…pyp… Na, bet yra ką lankyti ir be Duomo katerdros. Nuo Duomo katerdos išeina visos Milano gatvės, o pagrindiniai Milano lankomi objektai realiai yra „kaip ranką paduoti“.

Susiorientuoti gana lengva. Jei stovėti nugara į Duomo katedrą, tai iš karto po kaire puse Milano Karališkieji Rūmai (italų kalba: Palazzo Reale di Milano), daug šimtmečių buvo Milano miesto vietinės valdžios rezidencija. Šiais laikais rūmuose vyksta įvairios parodos. Tiesiai priešais katedrą visame gražume McDonaldas. Nesu šių vietų mėgėja, bet nemokami tualetai labai vilioja, todėl rekomenduočiau neatmesti šios vietos :). Einant kairiau McDonald’o, patenkama į populiarias apsipirkimų gatves, jomis einant toliau pasiekiama Šv. Ambraziejaus bazilika. Einant dešiniau McDonald’o – į Sforcų pilį. Dešinėje katedros pusėje, visai šalia V. Emanuelio galerija, per kurią einat skersai išeinama į garsiausią pasaulyje La Scalą operos teatrą. Tik rinkis nuo ko pradėti.

Mes tiesiu taikymu keliaujame iki Sforcų pilies (it. Castello Sforzesco). Adresas: Piazza Castello 3, darbo laikas: 7-19 val. Pilis pastatyta XIV amžiuje ir kaip daugelis senųjų statinių, per amžius keitė savo išvaizdą. Pilyje veikia muziejus, bet mes jo neplanavome lankyti, o tiesiog pasivaikščioti po pilies kiemą, į kurį galima eiti nemokamai. Prie pilies galima patekti iš kelių pusių, bet įspūdingiausia į pilį patekti nuo centrinio įėjimo. Prieš pilį yra didelė erdvi aikštė, kurioje labai gražiai atrodė sniego fone veikiantys fontanai. Pilies sienos aukštos, jos architektūra labai saikinga, bet didinga. Tačiau jau net fotografuojant matėsi, kad vaizdo neišeis perteikti. Nesijaučia tas pilies dydis ir tiek.

Daugelis turistų ties ta vieta apsisuka ir traukia atgal, tačiau jei eiti tiesiai per pilies kiemą tolyn, išeinama į milaniečių patį populiariausią Sempionės parką (Parco Sempione), kuris įkurtas 1888 metais. Parkas uždaromas 21 val. Kai googlinausi apie parką dar Lietuvoje, man jis atrodė labai didelis ir galvojau kiek čia laiko reiktų skirti jam apeiti. Bet orientacijai, jis mažesnis už Palangos Tiškevičių rūmų parką.

Todėl drąsiai galima skirti laiko ir jam. Kadangi tikėjomės šiltų orų, tai Sempionės parke turėjo būti mūsų poilsio valandėlė su gražiais vaizdais. Bet šitaip drebiant sniegui, nebuvo net kur uodegos padėti. Tačiau sniegas parkui davė savo žavesio. Pavasaris jau buvo beateinantis, skleidėsi žiedai ant medžių, pievoje žydėjo gėlės, o netikėtas sniegas negailestingai viską šaldė.

Egzotiškiausiai tikriausiai atrodė palmės, su nuo sniego masės linkstančiais lapais. Apsnigtas palmes aš mačiau pirmą kartą gyvenime. Parke, be pasivaikščiojimo, dar galima aplankyti Milano akvariumą (Civic Aquarium of Milan), kuriam virš 100 metų. Taip pat daug pramogų ir atrakcionų vaikams.

Pačiame parko gale yra Taikos arka (Arco della Pace), pastatyta Napoleono įsakymu. Iki pilies arba arkos galima atvažiuoti metro, bet pėsčiomis nuo Duomo katedros irgi nesudėtinga pasiekti per keliolika minučių. Nuo arkos sukame kairiau ir grįžtame per parką atgal. Nesiekiame centrinės pilies dalies, bet jos šonu sukame link Šv. Ambraziejaus bazilikos. Šiek tiek paklaidžiojome, kartą pasiklausėme ar teisingai einame ir už kelių minučių mes jau prie bazilikos. Adresas:Piazza Sant’Ambrogio, 15.

Šv. Ambraziejaus bazilika yra viena iš seniausių ir svarbiausių Milano bažnyčių. Taip ji pavadinta šventojo miesto globėjo Ambraziejaus garbei. Pastatyta XII amžiuje. Šalia bazilikos yra veikianti kažkas panašaus kaip kunigų seminarija, tik ten mokosi tiek vaikinai, tiek merginos. Turistams leidžiama vaikščioti teritorijoje. Todėl sunku susivokti žmonių masėje, kai tais pačiais kiemais vaikšto ir studentai, ir žioplinėtojai. Į bazilikos vidų nepasisekė patekti, nes siesta (pietų metas, šventas dalykas italams) – nedirba. Iki siestos pabaigos porą valandų, todėl nelauksime.

Nuo bazilikos sukame dešinėn ir netrukus prieiname San Satiro baziliką (Santa Maria presso). Gatvė Via Torino. Šioji dirba be siestos ir lankymas nemokamas. Apie ją radau informacijos visai atsitiktinai, kad daugelis turistų ją aplenkia, nes iš išorės visai neišvaizdi, nelabai reklamuojama, tačiau savo vidaus interjeru stebinanti bažnyčia. Ji yra įsispraudusi kiek giliau nuo gatvės tarp naujesnių namų ir galima lengvai ją praeiti ir nepastebėti. Keletą minučių bažnyčios apžvalgai ir keliaujame toliau Via Torino gatve, link Duomo katedros. Vieną ratelį jau apsukome. Nuo katedros dabar suksime kitą ratą, į kitą pusę. Dar kartą pasigrožime Duomo katedra. Na labai ji įspūdinga! Tada neriame į prabangą – V. Emanuelio galeriją (Galleria Vittorio Emanuele II). Tai galerija su stiklintu stogu, pastatyta XIX amžiaus pabaigoje (labai primenanti Neapolio Umberto galeriją).

Galerija pavadinta pirmojo 1861 m. suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu. Čia įsikūręs prabangių parduotuvių pasažas. Žmonių srautas didelis ir tai pagrinde turistai, kurie grožisi galerija. Tikrų pirkėjų parduotuvėse tik vienas kitas. Linksmoji dalis pačiame galerijos centre – grindinyje reikia surasti mozaiką, kurioje pavaizduotas jautis. Tas jautis yra su visais savo vyriškais atributais.

Sekantis dalykas – reikia dėti kulną tiesiai ant „jautiško pasididžiavimo“, sugalvoti norą ir suktis pagal laikrodžio rodyklę. Kodėl kulną? Aš manau tikriausiai todėl, kad tas „jautiškas pasididžiavimas“ nėra jau toks didelis, kaip daugelis gali pagalvoti, tik kulniukas telpa… Pasisukti ant kulniuko yra daug norinčių, todėl gali tekti pastovėti eilutėje. Per galeriją išilgai išeinama į La Scalos aikštę (Piazza Scala), kurios centre stovi paminklas Leonardui Da Vinčiui. Jei tikitės pamatyti įspūdingą pastatą, galite labai nusivilti. Jei operos teatras įžymiausias pasaulyje, tai pastatas toks nekrentantis į akis, kad nežinant praeitum pro šalį kaip pro eilinį statinį (atsiprašau galvojančių kitaip, čia mano nuomonė). Žinau, kad teatre vedamos ekskursijos turistams ir labai įdomios, bet tai nėra įtraukta į mūsų planą.

 

Todėl nuo teatro laikomės dešinės pusės ir gatve Via Alessandro Manzoni sukame link mados kvartalo, vadinamo Mados kvadratu (Quadrilatero Della Moda). Jei važiuoti metro, stotelė MONTENAPOLEONI. Būtent šiame kvartale verda mados pasaulis, turtuoliai perka prabangius rūbus, mėgaujasi išskirtiniu aptarnavimu, o smalsuoliai gali iš arčiau paspoksoti į žmones, kuriuos tenka pamatyti tik mados žurnalų viršeliuose. Kadangi savo santaupų trilitrinį palikau užkastą giliai po medžiu Lietuvoje, tai teko tik iš išorės į vitrinas pasižiūrėti. Bet kavos atsigerti tame prašmatniame rajone visai galėčiau. O jau ir dantis ant danties nebesilaiko nuo šalčio.

Susirandame kavinukę, užsukame, maloniai mus priima. Mes tik klec savo dubces ant kėdės, nes jau kelios valandos be sustojimo pėdiname, kojytės prašosi trumpo poilsio. Jau svajoju, kaip iš lėto mėgausiuosi kava, šiltai sėdėsim, plepėsim. Taip įsisvajojau, kad pamiršau, jog Italijoje kitaip nei Lietuvoje. Pas mus gali nusipirkti kavos ir sėdėti visą dieną kavinėje. Italijoje tu gauni kavą, maistą, bet ne staliuką. Jei nori sėdėti, mokėk už sėdėjimą. Čia tik spėjom kojas ištiesti, pribėga barmenas su meniu. Sakau, mums nereikia meniu, mes tik kavos. Tada marš nuo stalo, čia tik „mandžiare“ (vert. Valgantiems), eik prie baro ir stovėdama gerk kavą. Na ir einame prie kitų, stovom geriančių kavą. Nors šilta… Jeigu apie kavos kainas, tai Milane man jos buvo labai priimtinos. Espresso kava visur, kur teko pirkti, iki 1 eur, latte brangiausiai iki 1,30 eur.

Išėjus iš mados kvartalo patenkama į sekantį Milano parką (Giardini Pubblici Indro Montanelli). Mums jis labiau reikalingas dėl metro sustojimo PORTA VENEZIA, kuris yra kirtus parką. Parkas uždaromas 20 val. Nėra labai didelis ar įspūdingas, daugiau tai tik žalia zona pilkose Milano gatvėse. Iš čia keliaujame atgal į viešbutį trumpam poilsiui, nes jau kokias 7 valandas kulniuojame be prisėdimo. Netoli viešbučio susirandame picų kepyklėlę, kuri vėliau ir bus mūsų pagrindinė maitinimosi vieta su „mūsų italu“ (vertimas – mums labiausiai įtikęs ir patikęs darbuotojas). Šalimais viena prie kitos kavinės, picerijos, o šioje vienintelėje nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro eilės žmonių, kai kitos tuščios. Mes rinkomės ją, nes jei vietiniai labiausiai mėgsta, tai kažkuo ji gera. Ir „lipo“ ji mums gerai. Todėl rytinė kava su kruasanu ir vakarinė pica tapo ritualu.

Po valandžiukės poilsio nebesisėdi vietoje, todėl vėl einame į trasą. Centrą visą aplankėme praktiškai per nepilną dieną, žinoma nelankėme Breros pinakotekos ar kitų muziejų, bet paviršutiniškai apėjome daugmaž visus svarbiausius objektus. Todėl vakarinei daliai rinkomės tokią labiau pramoginę vietą – Naviglio (liet. Naviljo) krantinę.

Juokais apibūdinčiau taip: dieną šluoja parduotuves centrinėje miesto dalyje, vakare pirkinius „laisto“ Naviglio krantinėje. Naviglio Grande yra kanalas, kurio abiejose pusėse pilna kavinių ir restoranų. Vakarais čia tikriausiai verda gyvenimas ir kavinės lūžta nuo lankytojų, bet šią šaltą dieną kavinės lankytojų nelabai suviliojo net pristatę kiemo šildytuvų. Kas gali ir telpa, visi susigrūdę kavinių viduje. Kiemuose su vaizdu į krantinę – tik vienas kitas. Pasivaikščiojimui labai maloni vieta. O šiltuoju metų laiku būtų smagu praleisti čia ilgiau laiko. Krantinė pasiekiama su metro, PORTA GENOVA stotelė.

Sekantį pasakojimą apie tai, ką galima pamatyti Milane galima perskaityti čia:  italija-nenuspejamas-milanas-2-dalis