Kitos dienos rytas prasideda suplanuota išvyka automobiliu Tirėnų jūros pakrante nuo Capo Vaticano iki Reggio Calabria (Kalbrijos Redžas). Apie gniaužiančio grožio vaizdus nerašysiu – siūlau tai pajausti ir pamatyti kiekvienam. Važiuojame apie 100 km., kol pasiekiame Jonijos jūrą.

Reggio Calabria yra prie Mesinos sąsiaurio, kur ranka pasiekiama Sicilija. Ji puikiai matoma nuo ilgos promenados, kuri laikoma gražiausia Italijoje. Yra sakoma, kad atėjus anksti ryte ir esant palankiam orui, kelioms sekundėms galima pamatyti miražą, vadinamu Fata Morgana . Tai reiškinys, kai pamatai tolumoje esantį Sicilijos krantą tiesiai prieš savo akis. Gaila, mums tikriausiai buvo nepalankus vėjas, mes to reiškinio nepamatėme, bet optimistiškai nusiteikiam – gal kam kitam pavyks.

Reggio Calabria garsi dar ir tuo, kad čia prasidėjo garsaus dizainerio Versace karjera. Šiuo metu centrinėse gatvėse pilna garsių dizainerių parduotuvių. Pats miestas kažkada buvo Graikijos dalis ir turintis antikinio paveldo, tačiau buvo negailestingai nuniokotas žemės drebėjimo, po kurio paliktas likimo valiai. Vėliau imtasi jo atstatymo ir šiuo metu faktiškai yra atkurtas iš naujo. Pats svarbiausias momentas, tai moterims – šiame mieste reikia aplankyti Nacionalinį muziejų, kurio pagrindinė įžymybė – Riace bronziniai vyrai.

Sakoma, kad pamačius šiuos vyrus, moterys pamiršta šalia esančius. Tai tobulos estetikos ir sunkiai suvokiamo rankų darbo kūrinys. Viduramžių laikų bronzinės skulptūros rastos jūros dugne, kurių aukštis 1,95m. Faktiškai realaus dabartinio žmogaus ūgiui. Muziejus yra netoli Katedros, todėl būdami šalia būtinai aplankykite – įėjimo mokestis tik 10 eur. Tikrai verta pamatyti.

40 km nutolę nuo Reggio Calabria aplankome be galo įdomią ir unikalią vietą su labai liūdna praeitimi. Tai pats tikriausias ir realistiškiausias 21 amžiaus vaiduoklis – Pentedattilo. Jame nėra gyventojų iki šių dienų. Liūdonoji Pentendattilo  istorija parsidėjo XVII a. Kalabrija, kaip ir kiekvienas kraštas, irgi turi savo meilės istoriją, apipintą legendomis. Dėl gražuolės markizo dukters rankos kovojo du vyrai. Markizui , atidavus vienam iš jų savo dukterį, kitas tiesiog užpuolė miestą, kuriame gyveno apie 5000 gyventojų ir juos visus išžudė. Įvyko atsakomosios pjautynės, o konkrečiau skerdynės. Taip miestas liko be gyventojų iki šių dienų.

Tačiau liūdina, jog ir čia jau skverbiasi turizmas. Vokiečiai supirkinėja likusius namus, todėl dar po kelių metų miestas vaiduoklis gali tapti pramoginiu – komerciniu miestu, viliojantis turistus savo dirbtinėmis pramogomis. Jau dabar galima užsisakyti pramogas su siaubo elementais. Naktinis pasivaikščiojimas po Pentedattilo kartu su vaiduokliais ir be jų. Atitinkamai už šį “pasismaginimą” mokėsite . Jei norite naktinėtis be vaiduoklių  – kaina  60 eur. Jei norite savo kompanijoje kaip palydovus matyti ir jausti vaiduoklius šalia – teks pakloti  80 eur.

Dar viena bauginantis ir gan nemaloniai nuteikiantis Pendatittilo akcentas – tai katės su nukirstomis uodegomis. Pamačius jas, nejučia kilo mintis, kad tikriausiai vargšės yra pasivaikščiojimo su vaiduokliais įrankis – prispaudžia tarp durų uodegą ir nakties tylumoje tokį klaikų ir šiurpą keliantį vaiduoklių riksmą išgirsi, kad juokinga nepasirodys. Bet, ačiū dievui, čia tik – mano juodos mintys.

Iš Pentedattilo grįžtame atgal ir užvažiuojame į Scila (Šyla). Dar vienas be galo nuostabus savo architektūra ir ore sklandančia dvasia miestelis. Kaip jau būdinga šiai Tirėnų jūros pakrantei, daugelis miestelių turi uolą, kuri yra išsikišusi tiesiai į jūrą. Ant jos būtinai bus bažnyčia arba tvirtovė.

Šyloje yra tvirtovė. Ji dalija miestą į dvi dalis. Vienoje tvirtovės pusėje yra paplūdimys, kitoje pusėje labai įdomi gyvenvietė. Namai pastatyti tiesiog ant jūros kranto ir banguojančios jūros bangos mušasi tiesiai į langus.

Vien ko vertas pasivaikščiojimas siauromis, tvarkingomis ir be galo jaukiomis gatvelėmis. Po pasivaikščiojimo ieškome kūnui atgaivos, daug nesvarstę nusimaudome Scila paplūdimyje, palydime saulę ir šios dienos programą baigėme.

Rytas. Laukia įdomi ir žavi programa visai dienai… Tai plaukimas turistiniu laivu iš Tropea uosto po Eolijos salų archipelagą. Šios salos priklauso Sicilijos regionui. Kaina vienam asmeniui apie 35 eur, priklausomai iš kokio turistinio agento pavyks nusipirkti bilietą. Išvykimas apie 8 val ryto ir tai visos dienos kelionė iki vakaro. Grįžtama apie 19 val. Mini kruizo metu aplankomos trys pagrindinės salos.

Pirmas sustojimas Vulkano saloje. Joje duodamas laisvas laikas apie 1,5 val. Labai įdomu būtų aplankyti saloje veikiantį ugnikalnio kraterį, tačiau reikia nemažai nueiti , o vėliau kopti į kalną. Tačiau šiai įdomybei neužtenka laiko. Sekanti atrakcija saloje yra maudynės gydomajame vulkaniniame purve.

Tiesa tiems, kurie ištveria nemalonų ir stiprų sieros kvapą. Po dumblinų maudynių, pradinį purvą galima nuplauti duše, o vėliau iki pilnos laimės ir švaros pojūčio mėgautis maudynėmis jūroje. Šitaip atjaunėjęs tik spėk nepavėluoti į laivą. Tolimesnis plaukimas darosi vis įdomesnis, nes jau praplaukiama pro skirtingas ir įvairias savo formomis saleles, kol pasiekiama sekanti Lipari sala.

Čia turime laisvo laiko apie 2,5 val, todėl jau galima ramiai pasivaikščioti po tik Italijai būdingą jaukų miestelį, užeiti ramiai išgerti vyno ar papietauti. Miestelis pilnas turistų, šmirinėjančių tarp siaurų miesto gatvelių. Lipario sala savo jaukumu paliko labai malonų įspūdį tiek širdžiai, tiek akiai.

Sekanti sala – Stromboli. Strombolis buvo šios kelionės pagrindinė vinis, kadangi tai yra iki šiol veikiantis ugnikalnis sala. Nors Strombolis išsiveržia kas 10 metų ir kasdien iš kraterio veržiasi dūmai, tačiau vis tiek turi pastovių gyventojų.

Jei dienos metu matomi tik ugnikalnio dūmai, tai nakties metu matomas ugnies švytėjimas. Todėl labai populiarios naktinės kelionės laivu aplink Strombolį arba pėsčiųjų žygiai į ugnikalnio viršų. Pavakare renkamos grupės žygeivių, kurie kartu su palydovais iškeliauja žiūrėti naktinio Strombolio.

Kadangi mes tokios galimybės neturime, tai belieka tik mėgautis vaizdu dienos metu. Laiko turime 1,5 val. Miestelis ugnikalnio papėdėje nėra didelis, todėl yra laiko pasižvalgymams, aplankyti kavinę. Galima spėti ir išbandyti juodąjį Strombolio paplūdimį. Kelių valandų kelionė atgal neprailgs, jei pasiseks, kaip ir mums, pamatyti šalia laivo plaukiančius delfinus.

Savaitė Kalabrijoje – tai visa puokštė gerų emocijų, nuostabių vaizdų, sotaus maisto ir nepakartojamų įspūdžių. Nors keliauta ištisai, jauti jog aplankei tiek mažai… Tas keliavimo ir pažinimo alkis Kalabrijai tiesiog užvaldo tave, ir norisi vis sugrįžti ir sugrįžti.

Ankstesnį pasakojimą apie Italijos Kalabriją galima perskaityti čia: wayway/italija-neatrasta-ar-pamirsta-kalabrija-i-dalis/