Kai nusprendi aplankyti kokią šalį, dažniausiai jau esi apie ją girdėjęs daug pasakojimų, atsiliepimų. Žinai ką gali pamatyti ar aplankyti. Ką esu girdėjusi apie Kalabriją? Tikriausiai tik tiek, kad randasi pietinėje Italijos dalyje, įsiterpusi tarp Kampanijos su garsiuoju Neapoliu ir Sicilijos. Ir dar žinoma apie mafiją Ndrangheta.

Sicilija yra gausiai lankoma turistų. Pastaruoju metu vis labiau pažįstama lietuvių keliautojams dėl patogaus tiesioginio skrydžio į Trapanį. Neapolis irgi turi tiesioginį ryšį su Lietuva. O Kalabrija kaip ir pamiršta, dar neatrasta. Tikriausiai tuo ir žavi, kad palyginus su kaimyniniais regionais, į Kalabriją turizmas dar tik sparčiai skinasi kelią, todėl yra galimybė suspėti aplankyti dar nesugriautą, tikrą, realų, išlaikiusį savo savitumą kraštą. Tai nėra Dievų užmiršta žemė, bet ir nerasite ištisai palei jūrą, kiek akys užmato, einančios virtinės prabangių viešbučių. Čia atgaiva keliautojams, pavargusiems nuo miesto triukšmo ir pasiilgusiems tikros, nenuniokotos gamtos.

Pasiekti Kalabriją šiuo metu tiesioginiais skrydžiais dar nėra galimybės. Tačiau ne mažiau įspūdžio palikti gali keliavimas į Kalabriją iš Romos. Jei daugelyje šalių važiuojant autostrada apima nuobodulys, tai autostrada, lekiant per Kalabrijos dalį, tik spėk mėgautis atsiveriančiais vaizdais. Iš visų pusių supa kalnai, šonuose paliekami jaukūs maži miesteliai. Bet ko verta pati autostrada! Tai keliavimas praktiškai padangėse. Kadangi Kalabrija yra labai kalnuota, tai autostrada nutiesta tilto principu, vingiuojanti tarp kalnų.

Vietomis autostrados aukštis siekia kelis šimtus metrų ir vietomis kelią užkloja nuo kalnų einantys debesys. Tiesa, autostrados statybos tikriausiai turėtų būti įrašytos į Guinnesso rekordų knygą, kaip viena ilgiausiai ir brangiausiai statyta autostrada. O pradėta ji statyti juokingai senai – 1961metais.Galima būtų daug diskutuoti dėl tokių amžinų statybų, kas dėl to kaltas: ar karštas klimatas ir pietiečių niekur neskubėjimas, ar mafijos įtaka. Tačiau autostrados ir landšafto sudėtingumas kažkiek įtikina, kad tai turėjo būti sudėtinga.

Todėl kelionė nuo Romos oro uosto iki Kalabrijos miestelio Capo Vaticano, kuriame apsistosime, nepastebimai pralekia, nors tenka nuvažiuoti apie 650 km. Į viešbutį A Turri atvykstame jau vėlokai, bet gyvenimas jame dar tik prasideda. Viešbutis nėra prabangus, bet ne to čia renkasi turistai. A Turri garsus savo maistu, Kalabrijos virtuve, šeimininkų svetingumu. Todėl čia kiekvieną vakarą pilna svečių iš aplinkinių viešbučių, kurie sugrįžta dar ir dar. Sėdint viešbučio restorane kiekvieną vakarą jauti, kad čia vyrauja maisto kultas, stalai nukraunami vis naujais patiekalais, kurių visų neišragausi.

Kadangi kelionės tikslas susipažinti ne tik su kraštu, bet ir su Kalabrijos virtuve, tai visos kelionės metu stengiamės išragauti visko pagal galimybes viešbučio restorane. Tuo labiau, kad kiekvienas Italijos regionas turi savo maisto tradicijas ir patiekalus. Ir tai nebūtinai atitinka mūsų įsivaizdavimus, kai kalbama apie Italijos virtuvę bendrai.

Jau patį pirmąjį vakarą tenka susipažinti su Kalabrijos įžymybe – Nduja paštetu. Tai žalios kiaulienos mėsos, lašinių ir aitrios paprikos – peperoncino- mišinys. Konkrečiau tai į kiaulės skrandį dedamos apie 3 dalys kiaulienos, apie 3 dalys kiaulės lašinių, pažandės, papilvės riebalų ir apie 3 dalys aitrios paprikos. Viskas brandinama kelis mėnesius, kartai parūkoma. Bet iš esmės valgoma žalia.

Jei pradžioje kiek kėlė abejonių jos ragavimas, tai vėliau galiu sakyti, kad aš įsimylėjau Ndują. Valgoma ji visokiais įmanomais variantais – tepama ant duonos, dedama į salotas, į sriubas. O makaronai su ndujos paštetu – pasakiški.

Sekančia dieną prasidėjo pažintis su Kalabrija. Nuvykome į Tropea, kuri randasi apie 30km nuo Capo Vaticano. Savo populiarumu ir turistiniu gyvenimu tikriausiai mažai kuo skiriasi nuo San Tropezo, Ibizos. Čia pilna atsipalaidavusių turistų ir naktimis verda gyvenimas. Tropea garsi savo architektūriniu savitumu, kadangi XVII a. miestas buvo pastatytas ant stačių tufo akmens uolų. Stovint apačioje pakrantėje ir žiūrint į viršų net sunku pamatyti liniją, kur baigiasi aukštos uolos, o kur prasideda namai – jie praktiškai susilieja į vieną visumą.

Jie yra taip įsilieję į gamtovaizdį, kad net nesupranti kur baigiasi uola, o kur prasideda statinys. Miestas atrodo labai įspūdingai. Mieste pilna panoraminių apžvalginių aikštelių. Nuo jų galima pasigrožėti ir nuostabia bažnyčia Santa Maria, esančia ant kalno, įsiterpusio į jūrą. Tas kalnas kažkada buvo nedidelė salelė prie kranto. Tačiau po keleto žemės drebėjimų ši salelė prisijungė prie žemyno. Dabar nuostabiai puošia kraštovaizdį. Apžvalginės aikštelės ypatingai populiarios leidžiantis saulei. Įspūdingiausia tai, kad horizonte matosi Stromboli ugnikalnio sala, o leisdamasi saulė praktiškai už jo baigia savo dienos kelią.

Be pačios Tropea lankymo, čia turime dar svarbų tikslą – paragauti įžymiųjų Kalabrijos ledų. Ledai yra rankų darbo ir vadinasi tartufo di Pizzo. Pirma, nuo mums įprastų ledų jie skiriasi savo forma. Itališkai „tartufo“ reiškia triufelis, trumas. Ne, jie nėra su trumais, bet jie panašūs į trumus savo rutuliška forma. Kita jų savybė, kad ledų viduryje yra įdaras, dažniausiai skystos formos, kuris bevalgant ledus ir pasiekus vidurį, išteka. Ledų būna įvairių skonių, kaip ir įvairių tekančių įdarų, priderintų prie ledų skonio. Viena tokių ledų porcija kainuoja 5 eur, bet norint ją įveikti reikia pasistengti. Ragaujame juos kavinėje Tartuferija gelaterija.

Po duoklės skrandžiui belieka atiduoti duoklę akims. Palydėti saulėlydį Tropėjoje viena iš pačių nuostabiausių akimirkų. Vienoje iš panoraminių aikštelių, aukštai ant uolos, stebime kerintį vaizdą į Strombolį ugnikalnį ir paveikslo vertą spalvingą saulėlydį.

II dalį apie kelionę į Kalabriją galima perskaityti čia:  wayway/italija-neatrasta-ar-pamirsta-kalabrija-ii-dalis/