Padarius apšilimą Milane, galima buvo kišti nosį ir toliau, už Milano ribų. Labai norėjosi aplankyti Bergamą, nes daugelis lankytojų rekomendavo neaplenkti šio žavaus miestelio. Ryte atvykome į Milano centrinę traukinių stotį (Milano centrale). Stotis nemaža ir yra viena didžiausių Europoje. Stotyje pilna bilietų pirkimo automatų, panašių kaip metro. Tačiau jie skirtingi, vieni pavadinti vienaip, kiti kitaip. Kiekviena traukinių firma turi savo maršrutus ir savo atskirus pirkimo automatus.

Pasispaudinėjome vienus automatus, kitus, bet Bergamo nerandame. Tikriausiai turėtų būti, bet greičiausiai Bergamas bus tik tarpinė stotelė, o ne galutinis taškas. Nelabai gilinomės, o paprasčiausiai susiradome informacijos stalelį. Paklausėme, kur į Bergamą? Nurodė eiti tiesiai į kasas, traukinių firma Trenord. Šio maršruto galutinė stotelė Bergamas. Mums bent jau bus aiškiau, nereikės blaškytis, norint sužinoti, kada išlipti. Bilietus iš karto perkame pirmyn-atgal. Bilieto kaina į vieną pusę apie 5eur. Maždaug po valandos buvome Bergamo traukinių stotyje.

Bergamas yra sudarytas iš dviejų miesto dalių. Naujesniojo, esančio apačioje Žemutinio miesto (it. Città bassa) ir viduramžių laikų, esančio ant kalno Aukštutinio miesto (it. Città alta). Geležinkelio stotis yra Žemutinio miesto pakraštyje. Kiti keliautojai rekomendavo iki Aukštutinio miesto važiuoti autobusu. Tačiau nuo geležinkelio stoties priešais tolumoje matėsi ant kalno esantis Citta Alta. Neatrodė, kad reikėtų daug žingsniuoti. Oras buvo pusę bėdos, todėl nusprendėme eiti pėsčiomis. Jei nebent ką nors gąsdina vaikščiojimas pėsčiomis, bet realiai, neskubant galima nueiti per 15-20 min, tuo pačiu tenka šiek tiek užgriebti ir Žemutinio miesto.

Kadangi buvo šeštadienis, tai dar pataikėme į miesto mugę. Čia jau vaizdeliai man glostė akis ir širdis dainavo. Sūriai, sūriai ir dar kartą sūriai… Kumpiai, vytintos mėsos ir kiti itališki delikatesai. Mugė teminė – įvairių Italijos regionų produkcija, reprezentuojanti būtent tik tam regionui būdingus maisto produktus. Ragaujame, spoksome, bandome akimis susiurbti tą vaizdą, kad ilgai ilgai atsimintume. Vienoje vietoje neatsilaikome, nusiperkame sūrio tam kartui užvalgyti. Su savo perkamu kiekiu juokingai atrodome, kai visi sūriai, kurie paruošti pardavimui supjaustyti didžiuliais gabalais, tikrai po kokius 3 kg, ne mažiau. Pralėkę visą mugę, einame toliau į trasą pagrindiniu keliu, kuris tiesiai veda į mūsų tikslą. Už kelių minučių prieiname po kaire kelio puse esantį funikulierių (it. Funivia).

Nusiperkame bilietėlius tik į vieną pusę, kurie kainuoja 1,30 eur /asm. Aukštyn pataupysime kojas, o žemyn leisimės pėsčiomis laipteliais, kurie čia pat eina kairėje, netoli funikulieriaus. Funikulieriumi per kelias minutes pasikeliame į Citta Alta, tačiau viršuje sninga ir tai visai nedžiugina. Blogas oras tai blogas, bet panoramos, kurią tikėjomės pamatyti nuo Bergamo apsauginių sienų nesimatys. Viskas skendi rūke. Išlipus iš funikulieriaus iš karto praktiškai patenkama į pagrindinę gatvę Via Gombito. Ji labiausiai turistų mėgiama. Čia yra pagrindinės krautuvėlės ir restoranai. Yra daug drabužių butikų, bet labiausiai mane žavi tos nedidelės maisto parduotuvėlės. Čia vynas, o čia mėsa. Čia kepyklėlė, o čia parduoda sūrius ir taip toliau.

Taip ir blaškosi akys iš vienos pusės į kitą. Šia gatve netrukus prieiname miesto centrą – Senąją aikštę (it.k Piazza Vecchia). Čia pat yra Varpinės bokštas (Torre del Campanone) – su laikrodžiu ir varpu. Į Varpinę galima užlipti (virš 50 metrų aukščio), nuo jos turėtų atsiverti vaizdas į Žemutinį miestą, tačiau tokiu oru mums buvo neverta vargintis.

Taip pat šalia Varpinės bokšto stovi Palazzo della Ragione – teisingumo rūmai, kuriuose viduramžiais buvo įsikūrusi Bergamo administracija, o dabar vyksta parodos. Šiuo metu vyko Jono Meko paroda. O praėjus pro teisingumo rūmų arkadas patenki tiesiai į Katedros aikštę (it.k. Piazza del Duomo). O tai dar viena senojo miesto vieta, kurios reikėtų nepraeiti. Ją supa Bergamo Katedra, Santa Maria Maggiore bazilika, Colleoni koplyčia, Baptiserija ir Vyskupo rūmai. Pradžioje sukame į Colleoni koplyčią, kuri iš išorės atrodo puošniausias pastatas, esantis šioje vietoje. Koplyčia dekoruota baltu ir raudonu marmuru ir savo architektūra išsiskiria iš šalia esančių pastatų.

Visai šalia jos prisišliejusi Basilica di Santa Maria Maggiore. Savo išore ji nublanksta prieš Colleoni koplyčią, tačiau įėjus į vidų netenki amo. Gal suveikia kontrastas tarp išorės ir vidaus. Gal šiomis dienomis vis užmestas žvilgsnis į vieną ar kitą bažnyčią, kurios šiek tiek panašios viena į kitą, o šioji buvo didelis kontrastas joms. Akys raibsta nuo prabangos, nuo puošybos elementų. Kiekvienas skliautas skirtingai dekoruotas ir nebežinai kur žiūrėti ir kuriuo kampu labiau grožėtis.

Išėjus iš bazilikos, einame kur akys veda siaurais skersgatviukais, nardome tarp senovinių namų, einame pagal gynybinę sieną, panoramą belieka tik įsivaizduoti. Grįžtame vėl į Gombito gatvę ir keliaujame tiesiai toliau ja, kol prieiname miesto vartus po dešine puse. Pro juos išeiname į mašinų važiuojamą plačią gatvę ir sukame kairėn. Už poros minučių mes jau prie kito funikulieriaus, kuris kelia į Castello di San Vigilio (taip pat Rocca )– pilį, kuri pastatyta 14 a. ant kalvos, 500 metrų virš jūros.

Čia yra aukščiausia miesto vieta. Bilietas iškarto į abi puses. Kaina 2 eur. Tačiau pakilus dar smagiau su oru. Jei žemutiniame apniūkęs, bet nieko, o aukštutiniame sninga ir tirpsta, pliurzė aplinkui. Tai pačiame viršuje sninga ir sniego kaip Lietuvoje gerą žiemą, reikia bristi sniegu. Viskas rūke, sniego sočiai, panoramos jokios. Pasakyti ar buvo gražu ar ne, negaliu, nes vaizdo susidaryti negalėjau jokio. Vasarą tikriausiai labai gražu. Dabar naudos tik tiek, kad pasinaudojome nemokamais tualetais pilies parke. Netrukus jau leidomės žemyn. Netoliese esančio botanikos sodo net nebebandėme lankyti. Beliko šiltos vietos – restoranai. Grįžome vėl į Gombito gatvę ir užsukome į restoraną „Da Ornela“.

Bergame buvo užduotis pavalgyti polentos. Polenta – tai kukurūzų košė. Polenta daugiau Veneto regiono maistas, tačiau beveik 400 metų Bergamą valdė venecijiečiai, Italijoje žinomi kaip “polentoni“ ( “kukurūzų valgytojai“), todėl nenuostabu, kad tai padarė įtakos ir Bergamo virtuvei. Bergame valgoma ypatinga košė – POLENTA TARAGNA (polenta taranja) – košė su įvairiais pažadais ( grybais, sūriais, mėsa). Norėjosi išbandyti įvairius variantus, todėl iš meniu rinkomės tokį patiekalą, kad būtų kuo įvairiau.

Standartiškai polentos su priedais kainos buvo apie 9 eur už porciją. Tačiau užkliuvo akis, kad už 20 eur porcjoje yra polenta dviejų rūšių, plius su triušiena, su grybais ir vištiena. Kaina didoka, bet įskaitant, kad italų porcijos nemažos, pagalvojome, kad puiku bus pasidalinti vieną porciją per pusę. Atėjus šeimininkei, bandome paaiškinti, kad užsakysime vieną porciją, bet dalinsimės per pusę. Ji bando prieštarauti: ne, ne, ne – čia tik vienam žmogui porcija, jums neužteks dviem pavalgyti. Mes sakom, kad užteks. Ji vėl ne, ne, ne – bus mažai, nes čia tik visko įvairiai, bet po labai nedaug. Trumpa abejonė, gal tikrai neužteks? Bet liekame prie savo sprendimo, vienos porcijos.

Neapsirikome. Pradėjo nešti mūsų užsakymą: vienas pilnas bliūdas polentos, labiausiai panašios į mūsų košes, antras bliūdas polenta su sūriu (nerealiai skanu). O tada pradėjo eiti mėsos – atskira keptuvė su keptu triušiu, atskira keptuvė baravykų, atskira keptuvė su vištiena. Vištienos buvo mažiausiai – tik vienas geras šmotas. Pasidalinome, valgome. Skonis nepriekaištingas, grybai pasakiško skonio, triušis taip skaniai ir gerai iškepęs, kad gali su visais kauliukais suvalgyti. Maždaug suvalgius pusę savo pusės porcijos, supranti, kad jau sunkoka darosi įveikti, o taip viskas skanu.

Pasidžiaugiame, kad ačiū Dievui, neužsisakėme dviejų porcijų.Tačiau apsidairius aplinkui į valgančius restorane, matėme, kad daugelis būtent taip ir daro. Užsisako vieną porciją ir dalinasi keliese. Didesnės kompanijos užsisako skirtingus kelis patiekalus ir paskui dėliojasi atskirai į savo lėkštes. Neturėjome mes nieko stebinti irgi – įprastas tai dalykas. Kadangi už lango buvo bjaurus oras, o restorane šilta, gera ir malonu, tai turėjome praktiškai tikrus itališkus pietus – be skubėjimo, valgant lėtai, mėgaujantis maistu ir puikia restorano atmosfera.

Sušilus ir pailsėjus buvo galima vėl keliauti į trasą. Grįžome į tą pačią vietą, kur užsikėlėme funikulieriumi ir pasukome dešinėn, ieškoti kaip nusileisti pėsčiomis. Netrukus priėjome San Giacomo vartus, kurie skirti tik pėstiesiems. Citta Alta turi ketverius vartus, pro kuriuos patenkama į miestą. Pro šiuos keliauja tik pėstieji, pro kitus gali važiuoti ir mašinos. Pradžioje dar einame pakankamai erdviu ir plačiu keliu, bet netrukus yra posūkis į kairę, kur reikia pradėti leistis laiptais žemyn. Čia jau kyla abejonė ar pavyks sveikom kojom ir veidais nusileisti – laiptai šiek tiek nuožulnūs ir pilnai apsnigti, slidūs. Iš šonų takelį supa akmeninės sienos.

Norinčiųjų leistis šiais laiptais nelabai daug, o priekyje besileidžianti porelė leidžiasi žingsnis po žingsnio, bandydami kabintis už sienų. Vietomis lipame panašiai ir mes, bet labai smagu ir kvatojamės iki ašarų. Džiaugsmo davė ir tai, kad bent čia nesninga, o takelio vaizdas labai žavingas. Jei visą dieną nelabai norėjosi fotografuoti, nes eini susigūžęs nuo šalčio, tai čia atsigavome ir pleškinome foto į visas puses. Galima pagalvoti, kad Bergame neturėjome ką fotografuoti… Bergamas tikrai nuostabus miestelis ir šiltesniu oru norėtųsi šliaužioti gatvelėmis ištisą dieną. Rekomenduoju visiems, važiuojantiems į Milaną, skirti dieną ar bent pusę šio žavaus miestelio aplankymui.

Ankstesnius aprašymus ką pamatyti Milane galima perskaityti čia:

italija-nenuspejamas-milanas-1-dalis

italija-nenuspejamas-milanas-2-dalis